Kad parašyčiau komentarą, skaičiau ne vieną kartą.
Turinį, manau, jaučiu, ši pusiau pasaka, pusiau realybė (gyvenimas, šešėliai, ieškojimai) turi galimybių tęstis (baltasis vilkas tarsi buvo prirtėjęs, dabar nutolo, Dorsi krenta į duobę, prie kurios telkiasi šešėliai), vidinis nerimas tvyro.
Tačiau pateikimas dar toli gražu nėra tobulas. Stiliaus savitumas gal trumpuose, kapotuose, neįprastai konstruojamuose sakiniuose (tai minėjau anksčiau). Bet ilgainiui ima atrodyti, kad jie tiesiog neapgalvoti.
 
Paminėsiu tik kai kurias vietas:
Lėkė pro šiurkščius krūmokšnius, minkštas samanas ir aukštus medžių kamienus, viską pralenkdama, nekreipdama dėmesio. > ką, į ką? Ar ji taip skrenda, su aplinka lenktyniauja? Ką gi, filosofija įmanoma visur. Bet pro ir virš (jei skrenda) kertasi.
 
Po akimirkos nesvarumo Dorsi suvokė kas nutiko, kritimo momentu širdis daužėsi lyg pašėlusi. >
skyrybos net formaliai sutvarkyti negaliu, nes nesuprantu akcentų
įkąstas liežuvis > kas įkando? įsikąstas? 
 
Ji įkrito į daubą, kurią buvo mačiusi jau aną dieną, tiesiog lėkdama paskui nieko nebematė. >
žodį kartoti norint išgauti ritmą galima, bet čia prašosi sinonimai...
 
Šlapios žolės pojūtis gražino prisiminimus apie ežerą ir lietų, Dorsi prikando lūpą. >
ar grAžino (darė gražesnius), ar (su)grĄžino?

šaukė kiek tik plaučiai leido...
rašyčiau paprasčiau:,,kiek tik galėdama"....
Viskas puiku. Sėkmės naujos dalies labirintuos!