Eilėraštis įdomus. Ypač prasminga pabaiga.
O diržas ant vinies linksmybių nežada. :)))

Žinoma,
yra tų sąsajų
link lietuviško beržo
„su plieno dalgiu ant peties“,
bet malonesnis atradimas – paskutinės 3 eilutės.  

Pritariu kaip lietaus komentarui. Tačiau šį tą pridursiu.
Gražiai perteikta pradų kova, kreipiant į tai, kaip sunkiai, bet prasiveržia šviesa. Tokia yra pagrindinė mintis skaitant kūrinį kaip istoriją, tautos ir šeimos likimą. Pirmas posmas, įvedantis į siužetą, duodantis bendrą kryptį, savo raiška itin tautiškas, netgi su lyrizmo atspalviu.
Pradžioj galima vesti paraleles į tironiško režimo galvą ir link jos betįstančias galveles, kol rezistentas tą saulėtą paveikslą pritemdo. Toliau – gyvenimas, tolimi įvykiai (senelio laikai), smagratis. Šis posmas yra daugiau bendro pobūdžio. Po jo pereinama į siauresnę – asmeninių (mažos grupės, šeimos) santykių plotmę, per mažo žmogaus pasaulį išvedamas moralas.
 
Tačiau argi negalima matyti čia bet kokios aplinkos ir situacijų? Kūrinys, kaip dažnai sakoma literatų bei prijaučiančiųjų sluoksniuose, su užtaisu.
Veikėjus galima suprasti kaip personifikacijas. Beržas – gynėjas, nepažeistos šerdies tvirtybė, Tautos – tai platus pasaulis, svetimieji (už horizonto – kitas, filosofinis lygmuo), musė – ribotas matymas, nešvara, kažkas nereikalingo. Tėvas ir motina gali būti vieno asmens ypatybės, perteikiančios išgyvenimo kartu, pavyzdžio, vertybių perdavimo idėją.
 
Juk kūrinys vadinasi Imti ir duoti. Žvelgiant bendrai, galima traktuoti kaip tiesioginius mainus, išmintingo ir besimokančio santykiu reiškiamą perdavimą ir priėmimą. Tai amžinas dėsnis. Duoda vyresnieji (nežinia, ar į kailį, o jeigu diržas kvepia tuo, visgi labiau sekasi motinai. Kodėl? Vinies metafora užlenkta, diržas geriau laikytųsi ant nenulenktos, bet atrodo, kad tvota įtaigiai. Buitiškai – laikraščiu, tačiau jis galingas propagandos (auklėjimo) ginklas. Motina kovoja savais metodais (šlepteli ir nusijuokia). Ir čia humoro gali būti.
 
Koks karas baigėsi nulenkus vinį ir pakabinus diržą? Galbūt, kaip minėta, pats tikriausias karas, nugalėjus kantrybe ir nuostatomis, nors galima pavadinti veiksmus ir gyvenimo kova. Čia būna kautynės, pratybos, paliaubos.
O jų metu prašviesėja, pradedami įprasti darbai, nors dar daug visko priešaky, nes moralinis pavyzdys perduodamas į ateitį su žodžiu „mokykis“.
Galbūt ši interpretacija labai tolsta nuo kūrinio, bet manau, kad ir tokia versija už tiesioginio siužeto įmanoma.

man patiko tas valstietiškas niuansas gale, toks lietuviškai tikras

Šiaip jau šįsyk rimtas eilėraštis. Nesakau, kad kiti buvo nerimti, bet būdavo su ironijos, netgi sarkazmo gaida. Šį kartą visiškai kitoks. Aišku, stilius autoriaus juntamas, bet man tikrai patiko tas Pasaulinio karo įvaizdis ir netgi matau kūrinyje tam tikrą sentimentalumą, o tai jau retas dalykas autoriaus kūryboje.