Ne be pagrindo tártum: užkniso dirbtinai pripainiotų gelmių eilės, – kai atknisęs terandi banaliausios buities „filosofijos“ gilės kevalą. Ji visų ir visiems svarbi, ta buitis, tai ir puiku, ir gana, kai autorius savu žodžiu savą pergyvenimą išsako.
Jei kam būtina, ir šio „O po to“ atsispyrę galim nerti į būties gelmes... kuriose jau milijardai lankėsi – nuo laikų dar prieš neandertaliečius. Tad ir jausmai ne smulkiaburžuaziniai, o senaneandertaliniai. Labai retai lyrikoje natūraliai ir pagrįstai prireikia įmantrios formos.
„Kramtalo“ rastum gana autoriaus minties kryptimi. Užuot kramčius pripinkeliotą formą.
Šis eiėraštis – rodyklė pas Šekspyrą, Kjerkegorą ir „kt.“, – jei kas pas juos dar nesilankė. Pasikausčiusius turėtų dominti autoriaus išreikšti niuansai.
Aišku, lemia skaitytojo skonis, poreikiai. Ieškojimui net šarados žanras sugalvotas. O vertinti dera pažiūrėjus iš autoriaus kiemo, nors trumpai ten užėjus. Šiame puslapy regis visi taip ir darome. Taip žvelgiant dar ir kaip smagios pvz. Indausų eilės.
Brandus prasmingas aukštos meninės vertės kūrinys, įtraukiantis skaitytoją, žadinantis norą likti lyrinio herojaus būtyje. Manau, kad stipresnę prasminę ir emocinę raišką turi vienas, o ne pasikartojantys žodžiai. Todėl man paskutinė eilutė skamba taip: "O gal nebeliks... nieko...".
Dėkui ir sėkmės Jums.
Nu ką aš gal jum pasakyt...Kuo daugiau skaitau, tuo labiau mane slegia įspūdis, kad šis poetas atviras kaip atvirutė, ką ir atspindi jo eilėraščiai, kurie vienu metu ir paprasti kaip 3 kapeikos (dabar atitiktų, manau, 20 eurocentų), ir jausmingi kaip liaudies pasaka apie Sigutę (dabarty tai būtų Monika Šalčiūtė) . Bet jie tokie, sakyč, viensluoksniai, nėra juose klastingai užslėptos minties ar kokių tai pasąmonės vingių, nėra filosofijos. Yra tik jausmai (smulkiaburžuaziniai). Ką autorius mato ir jaučia - tą ir užrašo, ir gražiai tai padaro...Bet ilgiau ir daugiau skaitant, pagaunu save tarsi skaityčiau orų prognozę ar sąžinės sąskaitą - viskas kaip ant delno, nereikia net kramtyti...hop ir praryji...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-08-09 16:50:08
man viskas labai prasminga, liūdesys toks apčiuopiamas ir suprantamas, žmogiškas, tikras
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2015-08-08 21:12:50
Ne be pagrindo tártum: užkniso dirbtinai pripainiotų gelmių eilės, – kai atknisęs terandi banaliausios buities „filosofijos“ gilės kevalą. Ji visų ir visiems svarbi, ta buitis, tai ir puiku, ir gana, kai autorius savu žodžiu savą pergyvenimą išsako.
Jei kam būtina, ir šio „O po to“ atsispyrę galim nerti į būties gelmes... kuriose jau milijardai lankėsi – nuo laikų dar prieš neandertaliečius. Tad ir jausmai ne smulkiaburžuaziniai, o senaneandertaliniai. Labai retai lyrikoje natūraliai ir pagrįstai prireikia įmantrios formos.
„Kramtalo“ rastum gana autoriaus minties kryptimi. Užuot kramčius pripinkeliotą formą.
Šis eiėraštis – rodyklė pas Šekspyrą, Kjerkegorą ir „kt.“, – jei kas pas juos dar nesilankė. Pasikausčiusius turėtų dominti autoriaus išreikšti niuansai.
Aišku, lemia skaitytojo skonis, poreikiai. Ieškojimui net šarados žanras sugalvotas. O vertinti dera pažiūrėjus iš autoriaus kiemo, nors trumpai ten užėjus. Šiame puslapy regis visi taip ir darome. Taip žvelgiant dar ir kaip smagios pvz. Indausų eilės.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-08-08 17:03:01
„Liks dar smilgų geltonis...“
Jis - nuo saulės!
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-08 09:28:31
Brandus prasmingas aukštos meninės vertės kūrinys, įtraukiantis skaitytoją, žadinantis norą likti lyrinio herojaus būtyje. Manau, kad stipresnę prasminę ir emocinę raišką turi vienas, o ne pasikartojantys žodžiai. Todėl man paskutinė eilutė skamba taip: "O gal nebeliks... nieko...".
Dėkui ir sėkmės Jums.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-08-08 08:47:40
Gražu,nuoširdu kai besparnis paukštelis gieda (matyt pingvinukė), juokauju.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-08-08 00:27:59
Nu ką aš gal jum pasakyt...Kuo daugiau skaitau, tuo labiau mane slegia įspūdis, kad šis poetas atviras kaip atvirutė, ką ir atspindi jo eilėraščiai, kurie vienu metu ir paprasti kaip 3 kapeikos (dabar atitiktų, manau, 20 eurocentų), ir jausmingi kaip liaudies pasaka apie Sigutę (dabarty tai būtų Monika Šalčiūtė) . Bet jie tokie, sakyč, viensluoksniai, nėra juose klastingai užslėptos minties ar kokių tai pasąmonės vingių, nėra filosofijos. Yra tik jausmai (smulkiaburžuaziniai). Ką autorius mato ir jaučia - tą ir užrašo, ir gražiai tai padaro...Bet ilgiau ir daugiau skaitant, pagaunu save tarsi skaityčiau orų prognozę ar sąžinės sąskaitą - viskas kaip ant delno, nereikia net kramtyti...hop ir praryji...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-08 00:10:05
O ar yra nors vienas nesuklydęs?..ir liks nuostabios eilės.