Nebe pirmą kartą ir ne antrą ant originalo rašomi variantai rodo, kaip galima pakreipti prasmę. Tai geri pratimai ne tik pačiam Autoriui, išnaudojančiam žodžių, junginių ir kt. galimybes, bet ir skaitytojams – plėsti pastabumui, suvokimui.
Beje, nors niekam kitam neužkliuvo, pasakysiu, kas negerai – ogi nelabai gerai nepriimkite tai (> to), bet dar blogiau santraukos idant atskleisti.
Gražus archajiškas jungtukas idant (kaip ir kad) su bendratimi tikslui reikšti nevartotinas (tai slaviška konstrukcija). Bet gal jau prieš kūrinį pateikiama siaurą lokalizaciją nutrinanti užuomina?
Turbūt, nes santraukoje pasakyta apie esmę. Ji nesusieta su konkrečia vieta.
 
Yra Originalo ir Naujadaro panašumų, bet skirtumas ir akcentas akivaizdūs.
Originale ir šiaip daug kas atpažįstama (grynai vartotojiška prasme žinokit, ir aš pažįstu), bet ypač – orientacijos ieškančių (gyvenimo) apspangėlių gretose žengęs H(aš), kuris naujajame variante eliminuotas. Tas man buvo artimas todėl, kad tuomet, 2013-aisiais, kuriais datuojamas originalas, kaip tik turėjau įtartinų polinkių kolegą H(enriką, tik mes buvom ne šutvė, o neaiškus duetas). Pasiguodžiau tuo, ką visi žino: remtis asmeninio lygio smulkme – tik dalinis kūrinio supratimas, tik pirmas žingsnis, nes daugmaž įveikta aukštesnė suvokimo pakopa paprastai įrodo, kaip meninė netiesa kūrinį pakelia iki visuotinumo.
Abiejuose variantuose teka gyvenimo upė, apskritai visa ko vandenėlis, vyksta braidymai ir kitimai aplink.
 
Originale buvo ryškesnis svetimo veržimasis (svetimos mados, netolerancija), perdirbinyje ryškinama nenoriai (sunkus virsmas), kitaip rodomas tarptautiškumas, euro- ar pasaulio kontekstas, įleista šiek tiek mistikos (ironija tebėr).
Originalas buvo labiau aiškinamojo skambesio. Epinių elementų daugiau. Šį bei tą, o ir metų laikus pakeitus (orig. pav. Gerai, kad pas mus yra metų laikai), suteikus kūriniui slinktį laike, svorį įgauna oras. Bene jis ir bus ta santraukoje nurodyta esmė?
 
Atsiplėšus nuo siužeto (politika būna visokia, ir asmeninė) – kad ir kas buvę, senųjų bendražygių ryšiai išlieka.
Bet ryšiams reikia oro – tai aplinka, mintys, viskas, kuo gyvena žmonės. Kaita – upės turbina, oras tada gaivus, nauji šūkiai ir iššūkiai gamina deguonį.
Tačiau, kaip sakoma, yra the dark side of the moon… Kokia minimųjų ryšių vertė? Kas siejo iki tol, jei be dirgiklių nebėr intereso? Gal viskas laikosi ant vandens slidžių. Tik išoriniai postūmiai, tik vėliavos, tik pildanti tuštumą cikliška naujumo iliuzija.
Taip sklando gili vienišystė.
Poezijos aprėptyje kaip upėje – viskas.

Gerai čia apie tikrai vyrišką draugystę.
O apie...Gavę tarptautinius vardus ir marškinius... Tai gi savi marškiniai visada arčiau skūros.  :)))

Blogai, kai neturim apie ką kalbėti,
Dar blogiau, kai kalbam tik apie orus...

Tiesą sakant, asmeniškai tokį vieną pažįstu. Visada užknisa jo protingas ir paslaugus veidas. Ir tas minkštas balsas...