Laimė ne Kanaruos, bet atrodo ir namie ne kažkas...gal reikėtų paleist.

Įdomus menamasis pasikalbėjimas, kiek pakylėtas į abstraktų lygmenį, kai skrendama aukščiau žemės, atsisakant tikrojo sąlyčio  su realybe... kai ji tik numanoma, nepalytėta, neapčiuopta... tokia tat rašančiųjų pozicija, toks būvis, tokia probleminė būtis...

neįsitikinęs,kad tikrai viską supratau. Bet toks vaizdas,jog labai daug jausmo ir išgyvenimo.

Ambicijos ir užsispyrimas neleidžia išspręsti problemų...

Įdomus buvo pokalbis...

"Ir tu darai didžiulį platų lankstą,/O aš jaučiuos lyg ką tik atsikėlęs." - sunku būti ne toje pačioje "vietoje", kai vienas jau ten, o kitas vis dar čia. 
"Ir norisi, kad ši diena netaptų/Tik dar viena... Tu irgi šito nori," - stipru, gražu. Norisi, kad jau būtų kitaip, geriau.
"Nors mokytoja – tu, aš – pirmaklasis" - man čia skamba, kaip atsakomybės nusimetimas. Tu esi ta,  kuri spręs kas ir kaip.

Toks jausmas, kad pradžioje buvo gerai ir tame narvelyje, paskui tik kažkas pasikeitė ir pradėjo spausti. Bet ar jie užaugo, ar narvelis sumažėjo?