Mintys, aprėpiančios troškimą toje kunkuliuojančioje versmėje išbūti maksimaliai – gyventi, tegu blaškantis tarp supratimo, kiek leista (Trapus ir trumpaamžis tvėrinys esu), ir silpnumo (Tu — abejingas / mano nerimui, ieškojimams, vienatvei, / nes sklidinai / pritvinkęs pilnaties). Ieškant savo saiko, kuris galbūt ydingas...
Ir Išpažinties pabaiga... Skaitant iškyla ne tik mąstytojas, bet ir paprasčiausias žmogus, kenčiantis savo paskirtį.