Rašyk, Bičiuli, savo Knygą - vienintėlę, nes nėra nei pirmos, nei antros. Tu visas joje, vis atrandantis save po dalelę ir nustembantis, koks nuostabus gyvenimas, paties susikurtas. Rašyk! Kiek parašysi, tiek ir bus tavo laiko. Argi svarbu kiek? Svarbu kaip.
Būk.

Blogiau nebus. Kas nebando, tas kapituliuoja.
O ir glostymas kiekvieno lašo, (savo) Laiko lipdymas, apmąstymai Eilėraščio forma gerai išreiškia būsenų kaitą, minties raidą. Kaskart į šliaužimus ir skrajojimus įsiterpia kas nors naujo (pirmiausia sau pačiam, bet ar ne tam rašoma?).
Dvasios darbas ir aptingimas, savęs niukinimas, kilimas, skaidrėjimas ir vėl atgal. Rašote, ir labai nuostabiai, kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi... Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Taip, viskas praeina, nueina, bet viskas tęsiasi, – tik šio žinojimo (ir kol dar jį prieini) ne visada užtenka, graužia kažkas... Iš to viskas.
Manau, gerai suprantu ir knaisiojimąsi po makulatūrą.
Rašant (mano supratimu) – kai tik įmanoma (jei procesas valdomas), rašyti paprasčiau. Vidinis ir Golius, esybių (esybės dalių) dialogo principas suprantamas, tą jau sakiau. O aplink juos aišku ne visada, kartais labai sunku sekti mintį, nors pačiam Autoriui visi ryšiai, vardai, įvykiai aiškūs. Žodžiu, būna klaidžių epizodų (šis – vienas iš aiškiųjų). Nors, kita vertus, visada atsiras tokių, kas supras kaip tik tuos klaidžiojimus.
Vengti įmantrybių, tokių kaip savijautoje pasijaučiau. Būna tokių ir panašių, ypač ilgesniuose sakiniuose.
Jei jaučiate (žinote?), kad Dievas vaikščioja po smegenis, tada gerai. Aš kartais irgi tai pajuntu (ir kad Dievas ranką bei koją vedžioja), bet retai. Gal nesuvokiu.
Taigi bandyk, dėliok raštus, mielasai Pelėda.