Patiko ir pirmas, ir antras, bet labiausiai Ačiū už trečią. Geras patarimas neužsidaryti savo slėptuvėse.  :)

Perskaičiau su malonumu, bet pagalvoju – kodėl turėčiau komentuoti? Tingiu.
Ir gal nekuklu vis iš(si)šokti iš savo spintos. Pamaniau, tegul tai daro kiti, juk trokštančių diskutuoti yra daug.
Bet tokie iš pažiūros paprasti gyvenimiški siužetukai žavi savo daugiaprasmybe, tai vėl truputį pasisakysiu ir aš.

Kalbant apie nesikapstyk savyje, mainosi lengvas liūdesys (laikmenoj, kuri mena laiką, tiek visko rasi, galima paverkti nusitvėrus sendaiktį, o gal ir butelaitį užspaudęs laikai), tai ilgesinga kelionė praeities ir netekčių takais, viskas gi rimta, nors tuo pačiu laikmenos viduj ir aplink susidaręs ir tam tikras gaubtas, kuriame periodiškai užsibarikaduojantis savininkas nelabai stabilus. Tokio asmens bendravimo įgūdžiai jei ne riboti, tai savotiški, tad kupleto graudžioji nata virsta lengva ironija. To savotiško bunkerio priešpastatymas daugiaplanei aplinkai racionalus, bet ir vėlgi su polėkiu.
Itin gera eilutė Dar yra tvirta šaka viena... – tėviškės, gyvenimo veiklų, praeities–dabarties medis nugeibęs, persenęs, bet visada yra teigiamas ūglis, likusi išeitis – čia tai yra gyvybinga atauga, kuri funkcionali įvairiai (obuoliukai paminėti, virvė menama).
 
Meilės trūkumo motyvas ir toliau nepaleidžiamas pigiu paviršiumi.
Antru segmentu (TAIP reiškia pozityvų nus(is)tatymą, parodant kaip) tema vystoma įtraukiant ir bandymą žvalgytis po kažkieno kito minčių labirintus. Grambuoliai-bombonešiai užsimena apie pavasario atmosferą, kai nežinai, kur dėtis. Blakutinėji patamsiuose, bet svetimų spintų labirintai irgi kinas – patirčių mainai, bendrystės forma. Smagus kandžių bei trandžių ratelis susuka galvą, nes laike kažko nesueina šoksiu ir dulka.
Trečia dalis papildyta išvadomis – reikia turėti uždarą, niekam nematomą erdvę sugrūsti velniams. Baigiamasis sakinys – stiprybės vektorius: gana, metas kažką keisti. Psichologizmas nenusakomas, t. y. jis neginčijamas, taip yra. Pasakyti nelandžiok į spintą, eik į kiną lengva teoriškai, betgi asmenybė gelbėjimosi tikslu tai padaryti turi pati. Jos brendimas vyksta spintą praveriant tik įkišti kokiai nors šmėklai.
Galiausiai laikmena išryškinama kaip nauja planeta, t. y. gyvenamoji ir tyrinėjamoji aplinka.
Toks maždaug šįkart Asmenybės vidinio gijimo ir tobulėjimo vaizdas.
 
Įdomi kūrinio struktūra, leidžianti pažvelgti į temą įvairiais kampais, kartu juos sujungiant į nuoseklią visumą. Išnaudotos ir ankstėliau įvaldytos (gyvenimo) kino, triptiko formos, kelių variantų (niuansavimo) galimybės, netgi griežta numeracija prasminga – konkretumas kelia tvirtumo įspūdį. Pradžioje kiek labiau elegiškas meilės trūkumo motyvas pabaigoje skamba filosofiškai.
Juokinga ir vis tiek giliai prasminga.