Co za niespodzianka…
Bet nereikia dėl tokios įžangos nuogąstauti, nauja tvarka neįvedama. Kitakalbiai žodžiai – paprasčiausia reakcija į kūrinio veikėją.
Paprasčiausia, nes reikia skaityti atidžiau. Kūrinys prasideda nuo pavadinimo ir santraukos. Nors siužetas gana tikroviškas ir atpažįstamas, o baltai raudonos deputatų akys – galima metafora, bet klajoja savo katarinką besukąs abstraktus tipažas. Vietovės nėra, konkretybių nėra. Tai meninė fantazija: apsimetęs lenku, Taip reikia, vaidinu ir kt.
Bet metaforų vietoj dažnai gali būti ir tiesiog vaizdžiai apibūdintas reiškinys, minimuoju atveju – pyktis, besiveržiantis baltakiuojant krauju pasruvusiomis akimis, panašiai kaip būtų ir drimbant raudonai baltoms putoms iš nasrų.
 
Parodyti istoriniai, situaciniai pasikartojimai, elgesio modelis. Kažkur šlaistosi atitinkamų savybių turintis aplinkos tyrinėtojas.
Aiški daugiakalbystė (lotynų, lenkų, darkyta lietuvių). Tas tipas gali bet kokia kalba reikšti savo sampratas, nuostatas bei svajones apie dvišalius santykius. Ir daugiašalius (Litwa, El-Dė-Ka kaip dariniai).

Ir kūrinio išvada. Virtuoziškai valdomas (dalykines, menines) priemones pritaikius kaskart kitaip, nuo įskilusios uolos kaip parako bačkos skelbiama ne Make Love, Not War (yra komentaras po kūriniu Draugai, ruoškitės į rinkimus, 2015-01-31), o Svarbiausia: Žemėje taika. Tai primena neseną diskusiją apie tai, kad kaitaliojant žodžius išgaunami įvairūs prasminiai variantai.
Tame mieste taika – santarvė svarbiausia visur.
 
Dėl žanro nežinau. Yra poetinis lygmuo (ne paviršinis atpasakojimas), o lyrikos (idėjinės, patriotinės) bruožų yra dėl labiau išreikšto „aš“. Išvis žanrai neretai labai susipynę.

Šios diskusijos virė jau seniai, nes jau senokai rašiau:

Lietuva stebuklų kraštas -
Nepatinka savas raštas....
Imsim rašmenis kiniečių
Smarkiai pagausės piliečių.  :)))

Įrodėte, rašot tiesiogiai iš mūsų kaimynų žemės...taip ir norisi paklausti – kaip gi rašysim "W"?