Pažįstamas toks braidžiojimas po praeitį ir pašnekesiai. Tema amžina, tik kiekvienam savos istorijos, pilnos pačių saviausių, rodos, nenusakomų kasdienybės smulkmenų, įvykių, ilgesio, atsiprašymų.
Ir tai pasikartoja turbūt daug kam:
Neprisimenu, apie ką tada kalbėdavome, tik atmenu tuos Tavo žodžius: „Prisiminsi, vaikeli, kaip mes dabar vaikštome, kada nors, kai manęs nebus...“ Man tada tai atrodė didžiausia nesąmonė.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2015-06-08 16:11:57
Du kartus perskaičiau...
Prisiminiau vaikystę, Tėvą... Viskas taip ryšku... Ir graudu.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2015-06-07 23:47:14
Laimingi, galintys taip kalbėti apie Tėvą. Kiek daug tylinčių – pagal principą gerai arba nieko, nors jų tėvai gal net labiau reikalingi meilės...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-06-07 22:18:31
Pažįstamas toks braidžiojimas po praeitį ir pašnekesiai. Tema amžina, tik kiekvienam savos istorijos, pilnos pačių saviausių, rodos, nenusakomų kasdienybės smulkmenų, įvykių, ilgesio, atsiprašymų.
Ir tai pasikartoja turbūt daug kam:
Neprisimenu, apie ką tada kalbėdavome, tik atmenu tuos Tavo žodžius: „Prisiminsi, vaikeli, kaip mes dabar vaikštome, kada nors, kai manęs nebus...“ Man tada tai atrodė didžiausia nesąmonė.