Santraukoj keista mintis: tapo nepilnaverčiais… Ar socialinė integracija (ir apskritai bet kokia) visada garantuoja kieno nors pilnavertiškumą? Čia gal daugiau kalbama apie savęs vertinimą, apie savijautą? Norėta pasakyti, kad kai kurie gali būti laikomi tarsi antrarūšiais, nepagalvojant apie jų vidinį pasaulį ar potencialą?
Atstumtasis (neįvertintas) kenčia su visomis pasekmėmis. Uždaras ratas: asmenybė nesiintegruoja, nors turi laiko… Galvoti, bręsti, veikti ir pan.
Užvedimas ant kelio padeda, bet kūrinio mintis ir be to būtų panaši. Pirmos trys eilutės paslaptingesnės (kažkoks susidvejinimas, lyg velnias), toliau teiginių mįsliukai, bet iš jų vaizdas kuriamas nuosekliai ir pabaiga logiška.
mįslę mini > minti, bet mena, meni

Sudėtingai kažkaip. Nei santrauka, nei epilogas(?) nepastatė manęs ant kelio. O gal raktas tame: Tas, kurį (Vieš)pats garbina <...> Turtingas kol kas yra. Ir tik tiek.

Gerai narstot :)