man gražiausia apie žiedlapius, nors puikios visos

Žmogaus saugoma teritorija kartu su varlėm, kurios niekaip nepavaldžios jam:) Natūralu ar nenatūralu savintis teritoriją – gamtos dėsningumas ar požiūrio klausimas...
o aptvertas groži! > ir susižavėjimo šūksnis, ir atodūsis, ir ironiškas žvilgsnis… Kaip tik nori.
Žiedlapiai… žiedlapiai… > įsuka į plazdantį grožį tarsi prisiminimą, sugretinant – skrenda drugeliais – tas pats laikinumas…
 
Ilgai sėdžiu
kryžkelės skersvėjy
laukai kaitroj
 
Taip ir primena įkaitusią įtampą, priklausomai nuo aplinkybių, kai tenka apsispręsti...
Geri vaizdiniai, įžvalgos, natūralūs momentai. Primena klasikinius haiku.

Smagiai perskaičiau. Labiausiai patiko paskutinis

Varlyno asociacijos: saugomas tarmių lobynas; privati teritorija (savas kiemas) su visokiomis įvairenybėmis; mano namai – mano tvirtovė, viskas galima.
prūdas – svetimybė, kuri gal tiktų kituose stiliuose (> kūdra)
Aptvertas grožis – tarsi pasisavintas. Bet ir saugomas. Ir aptvare gyva.
Žiedlapiai kaip drugeliai būtų įprasta, bet nuo vijoklinės jie sklendžia kitaip.
Kryžkelės skersvėjis – geras buvimo taškas.

Pirmas apie seimo narius? :)))