Sutinku su autoriaus nuomone apie autorių. Poezijos pavasaris būtų tikrai pavasariškesnis ir poetiškesnis su šituo kūriniu.

Pasirinkote prozą, literatūrinį laišką. Tegul bus taip, žanro reikalavimus atitinka. Plius poetinis mišrūnas.
Siužeto neskaitant tiesioginiu greituoju būdu (šis būdas tarp skaitytojų yra populiariausias), įmanoma įžvelgti įvairiausių analogijų.
Pabandysiu išsireikšti.
 
Pirmiausia ponas Urbonas – pavardė, iššaukianti popiežių (Urbonas II), vertėją, visuomenės veikėją (Urbas, Urbonas), gal kokį kitiems nepažįstamą pažįstamą, bet ne mažiau ir triatlonininką (kelių galų meistras Urbonas), nes pirmieji tinka idėjoms, raštams, o paskutinysis tinka plaukiant. Juk, kaip matyti, kūrinyje sukoncentruota Kelionė. Jin vyksta laiko upe, nes telpa daug įvairialaikių vietovardžių, personažų, įvykių: sena pilis, tremtis, Žemaitija, ritualai, amžinojo žydo trasos, senovės graikų griuvėsiai ir šventieji medžiai, gal ir baltų garbinami, lietuviški. Galima sakyti, įvairiomis priemonėmis dideliais žingsniais apeita pasaulio istorija. Viskas vientisa.
Nenagrinėjant Urbono kaip galimo lotyniško žodžio vedinio, potekstės urbi et orbi (ne veltui ir pavadinime Laiškas), puikūs yra sąskambių dvejetai: Voruta ir Vorkuta, kartu ir Kartena, urbonas ir uzbonas (kirtis irgi keliauja), taurusis tauras ir Tauras (galbūt net su „Tauro“ taure). Sąsajos istorinės-dalykinės, asociatyvinės ir kalbinės.
 
Atskirai paminėtina Lizdeikos linija (dėmesio verta eilutė reikėjo ryžtingai pasakyti gana). Ji per LDK leidžia labiau priartėti prie Lietuvos ir dar arčiau, į kasdieninį gyvenimą. Minia nepatenkinta būna dažnai.
Istorijos (-ų) savybė kartotis ryškėja priėjus ribą, kur atsigręžiama į senuosius žynius, čia pat kai ką sužvaigždinant, t. y. šiuolaikinant ir taip rodant nepavaldumą epochoms. Visur atsiranda kokia nors legenda, koks nors krivis (kreivis ar kirvis), visada būna padėjėjas, kuris etape pasilpsta arba ką nors daro ne taip (ugnis dirbtiniu būdu neuždegama, kažką sako ir Trečias kartas). Per amžius ošia ąžuolai, pinami vainikai. Bet gražiausia istorinėse apeigose yra visų laikų ir vietų laimė – pulkai žiniuonių. Jie paprastai postringauja ne į temą, ieško prasmių, kur jų nėra, eksponuojasi, kol patiems nusibosta arba kol paklausa savaime nunyksta.
Net šiek tiek liečiama vedlio ir minios tema.
 
Kūrinys apie tai, kad viskas malasi taip bei panašiai ir kartojasi (kad ir šioji analitinė pavasarinio aukštojo stiliaus tirada), – nesvarbu, kokį personažą kur įtupdysi.
Nors šioje Kelionėje niekas nedūsauja, ji pilna aliuzijų, keistų, bet tuo pačiu logiškų, savaime sukimbančių ryšių, iš kurių kyla poezija.
Poezijos pavasaris, atkreipiau dėmesį, pabaigoje rašomas mažąja, o tai rodo bendro pobūdžio vietą ir laiką. Drįstu įžvelgti, kad tai nyrantis iš gyvenimo poezijos ūkelis (bet ne ūkis), taigi lygmuo, kur konkretumas nėra svarbiausias. Nors vaidinimas parodytas per istoriją.
 
Kelionė ieškant gyvojo vandens.
Įdomus veikalas, rodantis Autoriaus nuovoką, gebėjimą pateikti viską paprastai, žinias aktualizuojant ir nenusišnekant. Paplaukimą priskirčiau požiūriui ir natūraliai nuotaikai.
Gal jau baigiu, nes baigiasi tušinukas.