Dėl skonio nesiginčiama, bet man šis variantas labiau patiko...

Perskaičiau, palyginau (volu nesulyginau). Sunku pasakyti, kuris geresnis. Jie skiriasi. Šį, nurodytą kaip netgi pirmesnį, galima laikyti tema, o aną (skelbtą vakar) – viena iš įmanomų variacijų.

Tema rimta. Vėl vienas, nežinioje, vaizdas tamsus, praeitis, nors jau beveidė, seka į dabartį. Šešėliai neatstoja, bet visu gražumu nesirodo, tad nepagausi ir neužmuši. Pajuodusi nuo laiko, apanglėjusi nuotrauka (neskaitant nespalvotos fotografijos dalykinių savybių) – apskritai juodas vidinis šleifas. Veidas ištrintas, bet sunkumas ne. Ir dabar epizodas, kai viskas kaip visada: vienišystė kaip šaukiančio šuns, taigi ne vieno tokio išduoto, fone gyvenimas, kuriame betgi kažkas ir juokiasi ar iš neturėjimo ką veikti krečia visokias nesąmones.
Išdykęs spalvingas pasaulis primygtinai lenda, prablaško, bet jis lyg vagis – kėsinasi į privatumą, apgaudinėja, atima, sujaukia… Tenka su juo sugyventi, bet kiek ko gauni? Visi triukai, įsikalbėjimai – veltui.
Mintis ilga.
 
Su tuo, kas giliai, kuriame nors (savo) skersgatvyje susitinki tamsų metą, ir senų medpadžių lyg nusivariusio kuino kanopų aidas, apsuptas šešėlių, išeina į naktį. Į tą periodiškai paūmėjantį beveidį negatyvą.
Šis kūrinys, palyginti su ankstesniuoju, liūdnesnis. Analogijos gal daugiausia pavadinime: dabar jau (nieko, bet…) ir žodyje atsigręžk – tiesiog įsiklausyk, stabtelėk. Jeigu suprasi, kad taip būna ir tau.