Pirmiausia susidomėjau pavadinimo junginiu Dabar jau, turinčiu permainos užuominą. Kyla klausimas, o kas vyko iki tol? Ko gero, būta svetimumo, prasilenkimo… Pirmos eilutės, sakančios kai išgirsi mane, atsigręžk, kažkiek artimos solidžiai lyrikai. Šis atspalvis viso kito nestokojančiam kūriniui suteikia žmogiškos šilumos.
 
Idėją perteikiančios veikėjo charakteristikos akcentai šie. Pirma, išpūtęs krūtinę ir nutaisęs dorą veidą. Tai ir išduoda, kad atseit nepalaužiamo skaistuolio mintys drumstos (į svetimą laimę pavėpsoti). Šalia to, kad pats kažką vaidina. Antra, labai įvairialypis pasirodė šviesos greičiu į namus leki (čia ne tik tempas, bet ir savybė – bene pats nušvitęs ar tikisi to).
Vis dėlto keistas būvis, kai traukia ekraninė laimė. Bet…
 
Bet galų gale kas gi tasai ekranas? Vien televizoriaus maža, ir šįkart neapsiribojama žaliaisiais TV žmogeliukais (apie kuriuos skaičiau Jūsų portfolio). Yra dar kitokių ekranų turbūt. Tai kompiuteriai, o svarbiausia – galvos. Ten vartaliojamos iliuzijos, nuodas kažkiek dezinfekuoja, skystesnį dar ir konservuoja.
Šį nuotaikingą kūrinį supratau kaip savistabą: atsigręžk, atsisuk ir juostelę persisuk. Gal prašvis.
Kiekvienas, matyt, perskaito tai, kas jo galvoj.