Tikėtina, kad tęsiama anksčiau pradėta paskutinės raidės tema.
Santraukoje nurodyta ir naujovė – raidyno seka yra su variacija, kuri kreipia ne linijine tvarka, o į vidaus slėpinius. Kaip ir viską, om galima pamatyti kitaversiškai, įvairiais prasminiais ir grafiniais pavidalais (OW, wc etc).
Antra, sąskambiai. Garsas om nevalingai siejasi su oumaigod (OMG). Jau vien todėl, kad vietoj bikfordo skambteli kitakalbis biGfordas.
Tokį traktavimą laikant manieringu, galima pereiti prie paprasčiausio varianto. Om – amžinybės ir visuotinumo garsinis pavidalas, skiemuo, kuriuo pradedama ir baigiama dauguma šventų ir apeiginių tekstų.
 
Kūrinys irgi meditatyvus. Jis vilnija į pasąmonę, veda į kitus kūrinius, bet pats yra neapibūdinamas kaip tiulio fėja. Nuometas, kuriuo tradiciškai (oriai, senoviškai) apgaubęs parsineši savo šviesulį, virsta užmetu, kurį turi brakonierius (juk parašyta, kad svetimas, o pastarojo junglumas su tau (tau svetimą) rodo, kad ilgai nepasidavė).
Stilistika kaip visada pasižymi blaiviu rūstumu, bet net ir taip, pasirodo, galima išreikšti gėrį skleidžiančias idėjas: laimikio suturėjimas ne trotilu, o šilko tinklais.
Pavydas niekur neišnykęs, būtinai kas nors pasakys, kad laimingajam sutemo (galvoj), bet iš tikrųjų paskum vakaro Saulę jis eina į pasakų miestą.
 
Intertekstualumas priartina prie įvairių autorių (M. N. knygos „Mo“, P. Širvio, Chulijo Kortasaro). Žaidžiant klases, dėstant raides ir realybės fragmentus, iškyla sudėtingas, intelekto pastangų besiprašantis kūrinys.