Ilgesingi užsisvajojimai… Tik ne bet kokie – globalūs.
Asmenybė ne tik išlaisvėjusi, savarankiška, bet ir amžinai jauna (nebrendyla arba magas) arba en metų tęsiasi viena nepabaigiama istorija. Ko gero, susipynę abu atvejai. Kadangi nėra reikalo aptarinėti, koks Algirdas Mykolas ir kaip tapo Dievo pasiuntiniu (skaitytojams, be abejonės, viskas aišku), persikeliame į kitą lygmenį, prie hierarchijos laiptų, kuriuose pilna velionių. O priemonės vis tos pačios (raktai, osana bei kt.) ir šventovė ta pati, reiškia, tik figūros nueina.
Tai ko nesudalyvavus šventojoj puotoj, ko nepasinaudojus pasitaikančia vakancija? Vdrug.
Tikrai verta svajoti. Scenoje – en metų kartojasi daug triukšmo dėl nieko, juda fosforo nušviesti protai, kyla maskaradas. Po beatifikacijos dar būna kanonizacija, paskui vėl prasideda – nuo giminaičių inauguracijos. Nauja banga šluoja senienas.
 
Daug neanalizuojant, kūrinys sluoksniuojamas principu aukštai–žemai (kažkada pastebėjau vertikalę kaip skeptrą). Iš vasarvidžio nakties sapno dailiai parskrendama į Žemę. Popiet, reiškia, praknarkta didžioji dienos dalis. Tinginio prerogatyva? Ne, bet tokie ypač svajoja. Tad niekas nenutrūksta – dar en galimybių.
Juolab kad kelias ir geru daviniu pabarstytas (šaukštų bala nematė, jais iš lovio nevalgoma).
Šis turinys dalinai susišaukia su kito pavadinimu „Draugai, ruoškitės į rinkimus...“. Bus tų rinkimų, gal pavyks su kokiu klapčiuku susitarti, kol kas sapnai telydi.
 
Galima pritaikyti vestuvių ceremonijai ir pasekmėms. Vertybių perdavimo–priėmimo aktas, šventė, pošventinis laikotarpis.

Tada ir sužinojau, kad laisvė – skani ir pelninga,
bet tik giminaičiams liko prie stalo vietų. 

Čia aštriai.
O apie mano kraštietį a.a. arba gerai, arba nieko...  ;)