Su giliom mintim... tik prabudimas netikėtas- varle nudilgęs...

Nežinau net kaip pakomentuoti – perskaičiau, tiesiog… pasaka.
Ogi šneku banalybes, kokia pasaka. Nesinori kalbėti populiariais poetiniais posakiais, bet kitaip ir nepasakysiu – čia Gyvenimas-Sapnas. Ir kartu realybė. Laikaisi pakibęs tame, ko neišprotausi.  
Nuo pat pavadinimo nenutūkstamai banguoja: žinau, nežinau, supratau, bet nesupratau…  Tokios sąvokos kaip plonytis siūlas, kutena, tyliai, girdžiu leidžia sakyti, kad visa tai daugiau pajuntama.
Vanduo (dar ir „Žvejį“ pasupant), kiautas kaip priebėga, nuostabūs beveik žemiški kuždančių rugių kursyvai – įvairialypis būvis šiapus. Įžūliai pasibaigęs lieptas išblaivina, stabdo, betgi kaip voras (Jūsų pasaulėvaizdyje jis neretas ir su misija) atkakliai kabarojiesi, kol pasieki kažkokį maksimumą. Pasieki?
(Падать и падать, чтобы подняться вновь). Pabaigos tekšt – tonusui palaikyti. Ne tik pasakoj būna varlė. Ir todėl Sapnas dar gražesnis, ir vėl jam pasiduodi.
Kažką nagrinėju vien todėl, kad gėriuosi žodžiais, rastais visam tam išreikšti. Ir visuma, aišku.
 
Mano publicistika
Kaip gali tai neveikti?
Gal kas sakys, kad per paprasta, gelmės maža ar atodūsio į dausas? Dažniau tik konstatuojama, geresniu atveju įdomiau užsimenama, kad yra, yra kažkas tokio, tas beribiškumas, bet konstatavus – neapsakoma.  
(Ne)įminta mįslė apsako.
Gelmės ir dausos. O tiesiog būti tame, kas aplink, kyboti tame – nėra nuostabu? Esi apsistojęs (laikinajame viešbutyje), kitaip pažvelgus – esi įaustas, arba įverptas. Čia, dabar, amžinai.
Nesąmonė išeina taip aiškinant, bet mintis mano ta, kad atsitokėjus, praskaidrėjus rutinos kiautui pajuntamas supantis stebuklas. Tai ir Dievas, ir gelmės.