Dviprasmiškas. Viena vertus – skausmingas, kita vertus - ironiškas jau vien dėl autoriaus stiliaus. Kas kaip supras šitą kūrinį, man labiausiai įstringa pradžia ir pabaiga: į akis pasižiūrėti ir pigų gyvenimo alų. Čia tartum moralas, tartum išvada, nors gal ir savotiškas gyvenimo paradoksas. Aišku, viskas čia rišasi ir be kitų detalių kūrinys būtų visiškai ne toks, koks yra. O yra jis tikrai stiprus. Net toje ironijoje. Liuks.

Pradėsiu iš toliau – apie tai, kaip įsivaizduoju žodžius. Elgeta visada pasivaidendavo sulūžusio lietsargio (skėčio) pavidalu: ilgas kotas, smaigalys, išklišę virbai ir bespalvės medžiagos draiskanos.
Todėl apima nuostaba per šias asociacijas atsidūrus prie čionykščio rėčio. Bet vis dėlto ne elgeta-lietsargis čia, o tik rimas (ne Rimantas). Tuo klystkelis baigiasi.
 
Dabar kitos prielaidos. Pirmiausia, kokie yra Elgetos svečiai? Vien tai, kad jų esama, reiškia, kad trajektorijas brėžia ne nuskurėlė tikrąja prasme, todėl galima pereiti prie minties apie kažkokią pasimetusią nelaimingą būtybę apskritai. Šnabždesiai už nugaros, svečiai – jos paradinė gyvenimo dalis.
 
O iš tikrųjų laukia ir traukia klėtis – tamsybė, prisiminimų labirintai su čiūčela, gula popierinė gėlė – gal laiškas ar senas manuskriptas (ar vėlgi tiesiog rimas). Kaip betraktuosi, lagaminas senas, tad sẽna ir kas jame. Prielaidą, kad ne pirmiena tie varstymai, patvirtina ritualo tūkstantis kartų.
Atitinkamai ir tūkstančiai tokių ponaktinių rytų.
 
Kūrinys kalba apie iškritimą iš gyvenimo ar atsiribojimą nuo jo, gal net priverstinį atribojimą. Buvo metas, kai maltasi turistų lankomoje (judrioje) vietoje, kitaip sakant, gyvenime dalyvauta, galbūt kažkam melstasi, bet visa tai praeitis. Galima netgi išvesti paralelę su Juozapota. Arba su karalaite, netekusia pilies. Aišku, neteisinga Elgetą sieti vien su moteriška gimine, nes įvairias lėles varto ir kitokie elgetos, pavyzdžiui, Mamonos garbintojai. Deja, gyvenimas taip kartais pasisuka, kad po karštų maldų, nukreiptų pašlovinti šiam dievaičiui, staiga išnyra špyga, viskas griūva, bet kokie Aukso Vartai netenka spindesio ir belieka darinėti lagaminus. Dar ir tas karstas... galbūt tai poetinė užuomina apie mafijos reikalus. Beje, įžiūriu ir paprastą pensininką, slaptavietėje vartantį mielą, gausią, bet nebeveiksmingą valiutą, su kuria skirtis sunku...

Elgeta – tai praradimo, praeities reanimavimo ir apgailėjimo pakopos.
Kita vertus, vargšas galbūt turtuolis. Matomas elgetos rūbas, didysis turtas nematomas.