Nepaprastai vertingi prisiminimai, kuriems reikėtų žymiai platesnės auditorijos. Tas vietas puikiai pažįstu ne tik dėl to, kad čia seniūnu dirbu: pora kilometrų nuo Šauklių - ir mano mamos gimtinė (kadaise didokas Šaučikių kaimas), čia praleidau beveik visas vaikystės vasaras. Manyčiau, jog bent jau rajoninio laikraščio leidėjai privalo išprašyti autoriaus leidimą išspausdinti šį tekstą. Pats autorius galėtų jį pasiūlyti kokiam literatūriniam žurnalui. Puikus stilius, gyvas pasakojimas ir... na, kam tų banalių komplimentų?

Įdomu. Prisimenu šį žmogų, kurį ir man buvo lemta sutikti, tik jau tapusį žinomu rašytoju. Mes ne amžininkai, pažintis, ištikusi gana komiškomis aplinkybėmis, buvo daugiau epizodai, bet norėčiau pasakyti, kad Jūsų aprašyti jaunuolio charakterio bruožai liko.

(...) Jis daugiau buvo linkęs susimąstyti ir dėl to rodėsi, kad visur kartu su juo eina kažkokia nešiojama ir nerandanti išrišimo mintis.
(...) Sugebėjo užkrėsti, patraukti, situaciją paversti tikrai juokinga ir be jokių žodžių, tik skardžiu savo juoku.
(...) Romas, matyt, pakeliui buvo kada nors išsikalbėjęs su juo ir jautė pareigą šio jaunuolio neniekinti ir neatstumti.
 
Yra įdomių, turbūt tarmiškos vartosenos žodžių.
Siūlau pagalvoti apie kitokį pavadinimą (originalą Prisiminimai – R. Granauskas pakoregavau).