Mintys čia pačios it minos sprogdina iš vidaus, apčiuopia esmę, būties tvinksnius pavasarį...

Kritinę masę pasiekė jei ne sprogmuo, tai vienas iš tų džiugių atvejų, kai pasisakant nereikia ieškoti aptakių frazių.
Jūsų gyvenamojoje-kuriamojoje poezijoje yra visokio rudens, žiemos, pavasario, bet kadangi suprantu, kad komentarų laukeliai skirti ne monografijoms, tai kalbėsiu apie šį kūrinį ir pasakysiu trumpai: gražu ir labai.

Pro sustojusią (Arkties vienu žodžiu nusakyti negaliu), lyg kažkam pasiruošusią dangą (žmogaus būseną ar pasaulio būvį) lai sunkiasi vilties kerai. Šiaip viltim ne visada tikiu, mat neretas ją kaip kažką atseit veiksmingo mėgsta pasitelkti vaitojimuose – bet čia per viltį jaučiasi nedirbtinis visa apimantis giedrėjimas ir džiaugsmas. Čia ir skeveldrų susmigimas kitoks negu, pavyzdžiui, Dainoje apie naktį, kur skilinėjo žvaigždės ir viskas buvo paslaptingai pritilę. Šįkart smarkiau – kaustantis kiautas braška, tuoj tuoj ištrūks gaivūs gūsiai. Įvairūs sprogimo padariniai (seno nuolaužos, naujo gimimas), tegul ir truputį žeidžiantys, bet išjudinantys, jau ant starto linijos. Jokio jokio nuotolio ne tik linksmai nuoširdu – platu.
 
Poetiškai iššaukiamas pavasaris galimas apskritai naujo vyksmo prasme.
Tamsesniems stabdžiams čia užteko Arkties užuominos, o visuma gražiai kreipia į šviesiąją pusę. Viskas jau nuo pavadinimo prasminga, kuo rimčiausia ir kartu žaisminga. Kaip pavyksta tai sujungti, nežinau. Maloniai nustembu vis iš naujo.
Ir koks puikus pritykinimas atsėlinu ir nuostabus Gerai?
Taip ir norisi atsakyti Aha, gerai.
 

Su lengvos ironijos šešėliu. Bet gerai ir labai gerai :)