Apskritai viešojoje erdvėje labai daug demagogijos ir atviro melo. Ta prasme šauniai perėmėm sovietmečio tradicijas. Šiandieninė socialinė padėtis kaime - ne bloga, o tragiška. Stambiojo kapitalo viešpatavimas Lietuvoje smaugia eilines verslo iniciatyvas, mokesčių ir įvairių keistų reikalavimų politika uždaro kelius verslo projektams provincijoje, ypač kaimuose. Mūsų rajone apie pusę darbingų vyrų - užsienyje; lieka pensininkai, alkoholikai ir tie, kurie dėl amžiaus ar sveikatos netinka užsienio darbo rinkai.
Aš nesuprantu žmonių, kurie džiaugiasi dabartine padėtimi kaime ir vadina tai klestėjimu; reali ES parama kaimo žmonėms - tik maisto paketai vargšams, kurių kasmet vis daugiau. Dirbdamas kaimiškos vietovės seniūnu tą kasdienybę matau; po to, kai pasivažinėjam su socialiniais darbuotojais po kaimus, užmiegu ne kasnakt. Rašyti tokius straipsnius gali tik žmogus, kuris arba nemato to, ką aš matau, arba neturi širdies. Būkim sąžiningi; jei nežinom tikros padėties, nerašykim geriau nieko.
 

Publicistika – aktualios (visuomeninės, politinės, ekonominės, kultūrinės) tematikos kūriniai, dažniausiai straipsniai. Teorija teigia, kad jais stengiamasi paveikti viešąją nuomonę. O praktika rodo, kad įtaigiai tą padaryti būtini ir gebėjimai, ir įdirbis. (Tiesa, visais laikais gyvavo ir ruporai, bet apie juos jau pasakyta).
Publicistikai reikia ne tik faktų, bet ir vertinimo, išvadų (nebūtinai tiesiogiai skelbiant). Įtaigumą sukurti, raštą pagyvinti padeda grožinės literatūros priemonės.
Jūsų paliestoji tema aktuali, sudėtinga. Suprantu, kad šįsyk ji nėra gvildenama, siekta tiesiog paviešinti susirinkimo faktą, kartu išreiškiant ir asmeninę piliečio poziciją (širdyje viską sau žinant ir tikint tuo šventu vyksmu). Tai net ne apžvalga, kurią rašant dėl medžiagos įvairiapusiškumo mintis dažniausiai gana nesunkiai plėtojasi. Stilius čia daugiau atpasakojamasis.
Bet vienas tikslas pasiektas – vis tiek kažkas paskaitė. 

Pritariu Nijolenai. Straipsnis - kaip iš buvusio "Tiesos" laikraščio. Kodėl nutylima dabartinio kaimo problemos - kad jame greitai nebeliks jaunimo, kad vyksta sodybų tuštėjimo metas? Ką gero, ir ką neigiamo atneša naujieji sodybų šeimininkai iš  Vilniaus ir kitur? Tokių "Tiesos" "perliukų" jau esame sotūs.

Suprantama, kad šventiniai renginiai yra skirti ne problemų sprandimui, bet tekstas savo esme labai panašus į subrendusio socializmo partinio suvažiavimo stenogramą. Ilgiuosi žodžio tikrumo. Ar iš tiesų perimdami ES direktyvas mes taip šauniai ir džiaugsmingai plaukiame į šviesų horizontą? Ar nebuvo pernelyg skatinami ir dirbtinai skubinami kai kurie ūkių formavimo procesai? Ar mums tinka stambių ūkių modelis, visai nutrinant nuo paviršiaus smulkiuosius gamintojus? Ar ne prieš tai per prievartą suvarytuose į kolūkius žemdirbiuose buvo ištrinta bet kokia mintis apie kooperaciją? Kokią įtaką žemdirbiams daro perdirbėjų suokalbis su valdininkais? Klausimai užsilikę nuo gana senų laikų, o atsakymų vietoje vėl ilgai netylantys plojimai, peraugantys į ovacijas...