Kūrinio mintis suvokiama, supratau siekimą gretinti, priešinti, kastis per kūrėjo ir sukurtojo sąsają, bet pridėta tiek visko daug... Narcizai, tulpės, kaimo egzekucija, vienuolė ir pasileidėlis, žmogaus ir suolelio kaukė, „be happy“, karapūznikai, bendri pamąstymai, aiškinamasis teiginys paprasčiausiai viso to ilgisi. Maišosi stilistika – pradėta švelniau, tuoj atsiranda mašinaliai, ironijos gaidelės, pvz., apie smegenų plovimo įstaigas, žąsį šeriančius rūpintojėlius. Visa tai, aišku, gyvenimo įvairovė, bet skaityti nėra lengva, mišrainė.
O juk kaip gražu, kad Abu vienu sykiu palinkę į priekį, melancholiškai žiūrintys į tuos pažirusius saulės perliukus ant ežero bangelių. Arba kad ir pakoreguotas (palikus nuošaly tą klausimą) paskutinis sakinys.
 
Kai kurie kiti pastebėjimai.
ant parke drebančių ežero bangelių > čia turbūt galima apsieiti be parke
mašinaliai skriete skriejo > užtektų be skriete
pastarosios (bandydama sukurti šilumą ir pastarosios jaukią bendrą erdvę), kaip ir šiuo atveju (šiuo atveju vėsus akmeninis suolelis) – šiame kūrinyje tiesiog kanceliariški dariniai, kuriais aiškinama tai, ką galima pasakyti literatūriškai.