Sugrįžusi perskaičiau dar kartą ir pasiėmiau... gerai parašyta...kaip ir paklausta – Ar bent stebuklais tiki?
Atsidūsėji ir supranti, kad visas gyvenimas stebuklas, su visa jame talpinančiu...

– Stebuklais tai tikiu, tik labai sunku patikėti, kad tai galėtų nutikti man...
 
Tai, kas parašyta apie stebuklo prasmes ir baigiama turbūt atviru klausimu, mane traukia į apmąstymus apie tą neaiškią ribą, kai dvejodamas, gal net neigdamas ar sau nesuformuluodamas, žmogus pradeda linkti į tai, kad gal...
Tikrai prasmės kinta priklausomai nuo žvilgsnio: stebuklas ir lietus už lango, ir galimybė gyventi, ir netikėjimas, virstantis abejone. Ir dar yra kažkas stebuklingo neprikausomai nuo nieko: būna, mirštančio realisto, skeptiko vaizdiniuose staiga atsiranda norų, minčių dar pabūti – ne pomirtiniame, tik truputį čia, prasideda saviapgaulė apie mokslo pažangą, neregėtus vaistus, kurie jau sukurti... Žinoma, visa tai galima suversti biocheminių procesų veikiamoms smegenims, juk atsiranda ir pabuvojusiųjų tuneliuose į anapus, kas iš tikrųjų, kaip sako anesteziologai, yra tik narkotinių medikamentų poveikis.
Bet kai visai kritinę minutę bedievį aplanko ir Dievas... Kas tai?
---
(kokie vis dėlto niveliuojantys yra žanrų rėmai)

Verčia mąstyti pabaiga. Daug mąstyti. Nekomentuoju, nes visada turėčiau sakyti tą patį: gerai, puikiai rašot.

Mielas ir svarus Jūsų rašymo stilius, įtaigi gyvenimiška sutuacija atveria tiek daug… Kaip tik ir aš neseniai klausiausi Gregory Lemarchal’o… Nuostabiai apjungiate. Lieku vėl apmąstymuose. Ačiū. 

Telpa daugiau, negu į romaną. Suimta ir supinta viskas, kas esminio. Stebuklas...

Stebuklas, jog čia – miniatiūra...