Tikra draugystė nuogirdomis negyvena...
Kažkodėl neįtikino, kad kalba nuoširdi.

Manau, kad šiuo iš pažiūros paprastu veikalu paliesta labai opi ir giliai prasižiojusi visuomenės žaizda, kurios centre – vienišumo, tikrumo, asmens statuso, laisvės klausimai. Galima pakedenti ir kitokias gijas, bet tegul kiti.
O man perskaičius už jaknų sugriebė dukart prasismelkęs šposų. „Juk tu nepasikeitei pasikeitus aplinkybėms ir vaidmenims?“ – tarsi klausia senų laikų bendražygis (tikras draugas). Ir lyg ataidi: „Apkarto prabangūs cigarai... Kad žinotum, kaip dabar atgaivintų kokia blevyzga!“
Sąlyginio boso (nesvarbu, kaip juo tapusio, čia variantų vidurkis) atvejis nėra lengvas. Bet apie viską geriau pavyzdžiais.
 
Imame paprasčiausią aktualiją – Kovo 8 (bet galima pritaikyti ir kitokioms situacijoms). Neišvengiamai yra pavaldinės, kurių bosas negali nepagerbti.
Tai reiškia nuolatinę kovinę parengtį: privalu turėti nenuleipusį ciklameną ar tulpę, kokį posmą, abstraktų žodį. Tačiau nelengva įtikti. Visada reikia žaboti savo dvasinį turtą ir vengti (jau nekalbant apie gerus anekdotus) sudėtingų literatūrinių ekskursų. Galgi suprantamiausias būtų Franko Kruko „tu graži kaip mano laikrodukas“, bet visoms jis toli gražu... be to, galima dar susimaišyti, kuriai pritaikei.
Todėl bosas, kaip (tikėtina) norom nenorom prasilavinęs ir dargi žmogus, pirmiausia turi pažinoti pavaldines, t. y. jų psichologiją. Kai jos primygtinai leidžia suprasti kažką apie savo asmenybės laisvę, iš tikrųjų tai reiškia visai ką kita. Kraujas savaip suka gūžtą, kurioje betupįs tas instinktyviai ieškomas vienintelis visam gyvenimui. Nors bosui norėtųsi pašposyti, bet čia ir finalas: jokių slėpynių, adrenalino, nes reikia būti brandžiam, neužmiršti ir termino priekabiavimas.
(Kitokių boso variantų ir banalių galimybių neaptarinėsiu, straipsnis prailgtų).
Šis yra žmogus gyvas, jam užeina ir vėl praeina. Ir kur tą brandą rasti, jeigu ji neateina? Bet jis turi būti gerasis sfinksas Tikduok.
 
Dar būna bendraturčiai, partneriai, pažįstami. Bosas neturi draugų. Kai kurie metų metais vaidina tokius, bet, užuot pasidžiaugę jo laimėjimais ar patylėję, pašaliniams lyg tarp kitko, rodydami, kaip gerai jį pažįsta, dėsto dalykus, kurie savo esme yra jį menkinantys. Taip netyčia ir ačiū Dievui paaiškėja, kad niekada nerūpėjai.
Jei žmogus yra prakutęs kitoj šaly (kokių tik nebūta svajų) ir situacija įgavusi anksčiau nepaminėtų bruožų, vis tiek esmė panaši. Visur konkurencija, abejingumas, išlikimo rinka, vienišumas ir pan.
 
Iš poros apžvelgtų aspektų matyti, kas tai yra vienpusis bendravimas. Nebūsi bosas (naudingas) – neegzistuosi išvis.
Statusas – ne kokia standartiškai suprantama garbė ar gerovė, tai pirmiausia susivaržymas, nutylėjimai, laviravimas. Asmenybė kaip uola tarp reglamento krantų (nenagrinėjant galimų išglebimo atvejų ir emocinių protrūkių). O juk pagrindiniai, giluminiai tiltai nedega, ir kaip būtų smagu iš ryto į vakarą pereiti beždžionių tiltu su suktinuke dantyse (jei organizmas geriau toleruoja, galima buteliuką). Apie tai kažkuo giminingai kalba pasaulio menas per „Pretty Woman“, kur Ričardas Giras... žinoma, tai pasakėlė, bet kaip suprantama toji pievelė!
Deja, yra pančiai. Žemė ir viskas ant jos sukasi po senovei, naktys slenka prie nepabaigiamų kalkuliacijų, kur tas pats per tą patį, nėr ką papasakoti nei apraudoti, o rytą pasidabinus visuomeninio maskarado privalomuoju trikò ir apsipurškus Hugo Boss traukiama į darbą Kryžiaus keliu. Karas neišvengiamas, nors niekam nematomas.
 
Tik seną patikrintą draugą domina žmogus, supančiotas tam tikrų sąlygų. Pasirinkimo laisvė yra visada, bet kiek  įmanoma apribojimų išvis nepaisyti, ką prarasi ir ką atrasi, geriausiai išbandoma gyvenime.
Peripetijos atspindėtos drūtai ir poetiškai. 

Bosai neretai pamiršta, kad negimė bosais :) Manau, kad tas eilėraštis turi ir adresatą. O gal ir ne, bet pritaikyti daug kam pavyktų.

Draugiški, neįžeidūs, su lengvu pašmaikštavimu priekaištai draugui. Geras eil.

Aha, bosas gali sau leisti šį tą daugiau... :)