Be Dievo pozavimo ir erezijų žmogaus turbūt nėra. Savu stilium pažvelgta į klaidžiojimus nepaliaujamai kuriant tą paveikslą būsiančio. 

Paguosiu aš Tave žodžiu,
Dzieduli — Delno Dieve,
esi juk ąžuolas Šilinių smiltyje įaugęs.
Širdies varpu ataidi link manęs,
virpėsius aš jos išpažįstu ir suprantu.
Skalsi. kaitri, dar ir šventa
ažolo liepsna, 
ne tik šildo, saugo, bet iš Žemės syvų
plačiašakiu į dangų žvelgia,
apsvaigęs ašarom seselių gintarinėm.
Šilai, Šilainiai — kaip artima,
kvapais šilų sielose liepsnojame.

Kaip man baugu, Pranuci,
jog InkvizicijosI Šventos šaukies.
Lotynų inquisitio —
tardymas, kankinimas žiaurus.
Negali tardymas, nors ir šventas
tapt Tiesa, 
Ji ne vienintelė,
nes Ji — vienatinė
sieloje liepsnojanti.
Kas bus jei užgesinsi Ją?
Kaip  Delne
bažnyčią Savo užauginsi?
Stebėk, kaip žodis ąžuolas
vienatinį , vadinasi, ir šventą
į visuotinybę  bloškia,
ištrindamas taip sunkiai užauginamą
Savęspi ir kaip stropai saugoti jį būtina..
Trapus Jis — kai tardo Jį
išmanantys ir žinantys —
žyniai vienintelio žinyno...
Pranuci...
man mąstosi, 
kad žmogus negali tapti Tuo,
ką sieloje užsiauginame kaip siekį
į pilnatvę,
tapę pilnatviškais
mes geismą — siekį užgesiname
kaip žvakės dagtį —
liepsna, atsiskirusi nuo jos,
akimirkai šventai laisvėje sustingsta,
prieš žengiant į tamsą amžinąją,
o sakome į šviesą...