Jaučiasi taip traukianti, neskurdžiai apsakyta, bet visgi nutylėta kryptis. Ta nauja orbita, atsirandanti Didžiojo žiedimo rato apsukose, gal net artėjanti prie baigiamo žiesti ir tuo pačiu pildomo indo – puiku. Jis apgaubia ir abejonę, ir kančią, ir viską, kas pereita ankstesniuose išgyvenimų ir patirties ratuose. Pabaigos čionai atrodo ir kaip negalėjimas kažko dar baigti, atsiplėšti, bet kartu ir kaip paskutinis atsisveikinimas įvykdžius svarbią misiją, jau pasiruošus...
Mačiau įdomų klydu, jis, nors nenorminis, čia visai gerai tinka, atspindi kažkokį vidinį klyksmą. Bet kapitelius galima palikti vienus, be miesto.
Labai priekabiaujant galima išmėtyti ar prisiūlyti daug ko, bet kad visuma įdomi, tai įdomi.