Sulig pirmomis eilutėmis ir man kilo mintis papasakoti apie vaikiną kopūstą Pekiną, bet nenoriu dabar mėtytis, be to, šis Pasakojimas užgožia.
Jo siužetinė linija plaukte plaukia, moralas kaip Amūro krantas, tai net nėra ką daug komentuoti. Bet kas pasakys, kad gerai čia Jūs...

Veikėjai parinkti pagal teritoriją (situacija lokalizuota, kaip, pvz., Pilsudskio, Suvalkų ir bambalių atveju, panašiai būtų suvedus ir Goiko Mitičių bei Makenos auksą – be abejo, suprantate, apie ką aš). O ir tas anas Mao nė prie ko. Taip, labai galima išvysti ir jį, bet per šį abstrahuotą pasakojimą (manau, ne veltui minimi paplėkę laikai ir sielvartai) atskleidžiama labai sena ir kartu amžina tiesa apie gyvenimą, žmonių santykius ir visa ko prasmę ar beprasmybę. Plukdyk neplukdęs transparantus per Amūrus ar Lemūrus, regzk nerezgęs intrigas – viskas vienąkart baigiasi. Netgi galėčiau pasakyti, kad kūrinys apskritai visokių aistrų tema (godumas, prisitaikėliškumas, bendradarbiavimas, baudžiava, minios jausmas ir kt.).
 
Ach, Mao! Ne tas jis, tikrai. Amžinosios šlovės matyti tik tiek, kiek linksniuojamas vardas. (Bet ir Dersu Uzala linksniuojamas. Jie savaip įsiamžinę ar įamžinti abu, nors skirtingi tipažai, gyvenimo filosofijos modeliai). Nežiūrint to, kad Mao turi įvairiakalbių prasmių, pirmiausiai jis besąs apskritai mielas maitintojas Dzedūnėlis. Galbūt D. U. yra kita jo atmaina, literatūriškai leidžianti pabaigoje tipažus gretinti, rodant, kad vis dėlto baigtis yra baigtis.
 
Vos vos (nes viskas parašyta) apie moralinius-bendruomeninius aspektus. Dirbk ir tikėki... Dirbs tau kas nors (klausimas tinka ir kultūrininkams). Diedas reguliuoja eismą, nelabai kelsi revoliucijas, geriau pampti prisisiurbus (kad ir) prie idioto.
Ne viską aprėpiau, bet galop ačiū. Kūrinys svarus. Iš kino, knygų, gyvenimo.

Cuius regio, eius religio.

jau tas vairininkas Mao-įkvėpė neprastai parašyti