Iš esmės ne toks ir linksmas kūrinys.
Atrodo, kad prasideda plevėsos memuarai. Po tokias pasakas braidžiau, bet… Šaltyje (juk siaučia paltas, nebent herojus ligotas ir rengiasi ne pagal sezoną) staiga sukyla visos fantazijos (ko nebuvo vasaros naktį), ir taip stipriai, kad vėl viskas virsta kliedesiu-pasaka, įsiliejančia į seniai nusistovėjusių ilgalaikių prioritetų rutiną (juk net alus aukojamas). Viskas įvyksta šiandien, taip, ir lygiai pusiaudienį, lyg kokiame atskaitos taške, kur nei pirmyn, nei atgal.
 
Jau pašonėj visos princesės, pavirtusios -ienėmis. Tai ne praeities tašelio slinkimas nuožulnia plokštuma (maždaug, senstam ir pindėjam, apie ką buvo užsiminęs dar 7 klasės fizikos kursas, mechanikos skyrius, berods), o tai visų princesių užvaldymas, jau visos, ne tik ta nuostabioji vizijų blondinė, mano! Žinau, pažinau.
Kalbant rafinuočiau, pergalvojama sužaistoji gyvenimo šachmatų partija. Ir kas dabar?
 
Tas pats. Nostalgija yra tokia hidra, kad net laikydamas viską vis tiek esi traukiamas į kažkokią instinktyvią ir natūralią pradžią (ji išreikšta dviprasmišku dvispalviu nykštukų ir geltono sniego santykiu).
Pavadinimas apie tai ir sako: nepažinau, ko nežinau, nes nesusigaudau savyje, negaliu įvardinti to ilgesio. Lyg aišku, ko norėtųsi, o vis tiek kažkokia balta puta neša, verčia skandintis, svajoti, lekioti.
 
Amžinosios šviesos, neminint, kad liepsnos, tema. 

Tekilą :))
... jei getonai - alus. O jei be juokelių, nepataikaudama...Patiko ;)

Alus prastas tirpiklis, be to migdo. Kaip ir šampanas. Širdį. Patarčiau (bandyta praktiškai) brendį ir konjaką.