Na ir satyriškai dosni vaizduotė!  :)

Tarpkultūrinės nuojautos gali nuvesti klystkeliu, kuriuo vaikšto Juozapota (be kūdikėlio) ir gražūs ponai (orig. Kiek ponų… Kokie jie visi gražūs…). Kitaip sakant, ir Jonas, ir Biliūnas, ir Liūdna pasaka. Yra  tų dvasinio skausmo analogijų, bet jų yra ir slavų bylinose, o šią pasaką seka šiaip Jonas – populiaraus vardo atstovas, įvairių savybių rinkinys, trečias brolis, raitelis puikus, kuris minimas ten, kur bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų, gal ir koks pusgyvis pažįstamas, reiškia, tikrai Nebiliūnas.
 
Buvo, nebuvo? Pasakos neatsiranda vien iš fantazijų, pamatas turi būti ir čia. Jis yra, nes, pasak liaudies išminties, trečią dieną prasiblaivius (be algos ir butelio tegul apskritai kaip stabilumo garanto) kyla baisus garas, gaudžia vargonai, vyksta regėjimai, kankina atpažinimo ir tikėjimo klausimai (šventoji pana ar kas nors iš savų).
Tai, kad naudojama vienkartinė nosinė, yra nuoroda į šiuolaikiškumą ir į tai, kad ne pirmas čia kartas.
Litanijos ir išbandymai baigiasi išaušus rarotų metui. Dvasia išlaisvėja.

Tai realybių, lingvistinės, istorinės-kultūrinės sąsajos.

Supratau – morge ir mišparai, todėl M didžioji :)))