Manau, apėmęs kūrybinis šišas su turiniu susijęs tiesiogiai. Čia tas karštis netgi kaip tramplinas į kūrinio šerdį. Užtat ir pavyko.
Žinoma, priešybių sąjunga, pvz., Angelo ir Liucipieriaus, baltos ir juodos, mirimo ir pakilimo bei pan. – nenauja tema, tačiau būviai, kraštutinumai, balansas čia pateikti išradingai. Per, galima sakyti, tarptautinį, bendražmogišką sniego, ledo, kraujo mišinį ir tautinius poetus bei barsuką. 

Po sniegu paslėptas tyrumas, skaidri paslaptis, o ir pravėsusi savijauta turi didelį potencialą. Ištirpimo mintis puiki, nors man ir girdėta. Na nieko – atsveria varveklis. Čia vinis. Šyla–šąla tiesiog demoniškai. Ką reiškia ištirpti ir paleisti vandenėlį, turbūt nereikia aptarinėti, o ryškiausiai visus vidinius virsmus nudažo raudonis (užsiplieskę žandai, o gal kraujas parpuolus?). Jaučiamas ir mąstymo pradas (keiksmų pavidalo), ir jausmų sūkurys, nes rankos tiesiamos į knygas, dargi klasiką kaip paguodą ir išsigelbėjimą.

Yra miglos, bet ji filosofinė. Prirėmęs klausimas „kuo būti“, vidurio ir abejonių kelias, kol kas gena į urvą. Tai ne pasidavimas, ne tinginystė, o išmintingas ir natūralus slenkstis. Be to, barsukas vizualiai bei asociatyviai  gali priperėti daug atmainų: ir velnią, ir gulbę, ir t. t. (Nors pala pala, gal tai  ėjimas žirgu – juk posmais apsirūpinus, barsuku apsimetus galima daug pasiekti).
Savotiškai tiktų pavadinimas „Amorfozės“.

Man, rods, kad esmė eilėraščio pradžioje, nuo žodžio „Rytoj“ :)))

tipo patingėsiu... versiuosi ant kito šono. :)

na, visai įdomiai