Vienaragis yra poetų ir kitų kūrėjų išnaudotas, o čia jis kitoks – nėra aukso garbanų, liepsnos iš nasrų, bet užtenka apibūdinimo „svečias retas ir unikalus“, kad apimtų kažko nepaprasto nuojauta.
Taip ir įvyko. Ir ne dėl šmėstelėjusios vienos minkštos vietos.

Vienaragis atskleidė charakterio ir netgi likimo spektrą. Taikus, geranoriškas, netgi žaismingas (nuo vandenėlio beprunkščiąs iš smagumo), nukentėjęs per tai, o gal ir per neatsargumą (nekviestas prisigėrė), jis visgi lieka išdidus, užsispyręs – kvailių armiją patvarkė savo yla (Piramidę galima priimti kaip faktą, galima pakreipti ir akcentuoti kvailelius). Yra nusispjovimo pojūtis (vaidybinis kaip kine).

Vladislovas Vaza čia dalyvauja atėjęs iš Autoriaus arsenalo kaip priemonė. Juk ne pavartyti istorijos puslapius siekta, ne papasakoti, juolab kad tarpusavyje mainosi veikėjų statusai – konkretus Vaza ir abstrakcija Vienaragis, kuris ir patį Vazą daro nekonkretų (galiūnu, tokiu pradu, ir tiek).

Remiantis faktais, šis didikas numirė Merkinėje (todėl raguotis čia atsiranda natūraliai), kur liko apyvokos daiktų, kurie nūnai antikvariniai. Viskas tvarkoj, jei nenagrinėsime, ar tada būdavo bidė (liet. kaip koljė, fojė, reziumė). Nesvarbu, dabar Vienaragiui tinka, ir juk nesilengvina niekas į šiaip sau vazą (žodžių galimybės).

Vienaragis miega šalia, bet ne lovoj. Jis ir ne, ir gyvūnas (lova netiks), o suvokti jo veiksmus galima todėl, kad jis poetiniuose matavimuose.
Beje, jis ir Ožiaragis, o jam jau laikas būtų išlįsti. Miega ar numirė? Viduržiemis – pats viduriukas, įšaldytos situacijos pusiaukelė. Vis dar rodo galimybę ir viltį.

Kabina tas Vienaragis, kurio neprikeliat...:))
O jei rimtai - yra čia kur mintis paganyti. Patiko!

savotiškai čia, gana įdomiai pamislyta

Bide ir vienaragis – genialu! Kitas būtų parašęs, kad į vazą (ant Vazos) :))) Bet autorius yra ištikimas netikėtiems likimo posūkiams.