Žiemiška pasaka su gera pabaiga, jaukiai surašyta.

Net pritūpiau. :))) Nuo teksto gausos :))) Ne miaumiaukiškai kažkaip. Turbūt kokias dvi savaites taupėt? Juokauju, eksperimentą užskaitau kaip labai vykusį.

Pažvelgus į driežą kaip į bet kurią gyvą būtybę, matyti, kad jai – nieko naujo. Uodega, sukama į kamuoliuką, prisuka visokiausių niuansų: susirietimas, kad būtų šilčiau, savos uodegos gaudymas (ratas), ryšio su pasauliu suvyniojimas, galų gale tiesiog vaizdu.
Uodega kaip organas (arba gyvybingumo simbolis) atsinaujina, taigi būtybė galėtų tarsi atgimusi jaustis įprastai, bet kad merdi vargšė beuodegė susitraukusi. U-uu, kaip nejauku.  
Todėl nei pupas laipina, nei aveles vaikosi (augalus, debesis ir laiko naujoves, – pastarąsias kildinant iš metų šeimininkės ožkos / avies). Trūksta šilumos. Kaip ją suprasti, priklauso nuo to, kas yra drieželis.
Ant ribos laukimas pusiau užšalus. Gal būtybė negrįš į fosiliją ar dinozaurą, gal kiti visų spindulių neišgers.
Man labai įdomu ir gražu.