Viskas gerai.Būna situacija tokia, sakyčiau, vyriška.Bandau paaiškinti savaip  kaip suprantu šio eiliaus prasme.  Kai per šventės nėra kur pasdėt nuo akyse raibuliuojančios baltos mišrainės, šiaip baltakės skaidrios, nenuspėjamų svečių ir visokių kitokių sveikinimų,apsikabinėjimų,meilių o pati žvairuoja, taip sakant bando kurti pirtį ir ruošiasi vanoti ne tik vantomis, bet ir dar kai kuo, tuomet supranti, kad nieko nelaukus reikia maut į lauką pas vėjus, žvaigždes, žiūret į dangų ir gerėtis gamta, kuri tik viena mus kartais supranta. Ypač po švenčių, kai dangus juodas ir vėjas būna iš tiesų kaip pelynas kartus.

Nelieka nieko kito, kaip pritarti Pakeleiviui. Autorius paprastai po mano eilėmis pritaria moterims, bet pats rašo kitu stiliumi (sakyčiau, kad net ne granatos skeveldra, o atomo dalijimasis šiuo atveju...), kūrinys vyriškai-lyriškas su erdve pamąstymui pabaigoje (to, deja, kitų autorių kūriniuose neretai pasigendu) .
Taigi, pritariu moderatoriaus išsamiai analizei, kadangi pats esu panašios nuomonės, o be to taip išnagrinėti vargu ar sugebėčiau.

Ar šis tvirtas darbas teikiamas Užgavėnėms? (Tris kartus: žiema žiema, bėk iš kiemo.) Bet ne, suprantu, kad ne vien šventinis, ir šventų apskritai nebūna, bet negąsdinsiu, tik dar paaiškinsiu, kodėl tvirtas. Tuo tarpu, kai dažna savianalizė bei dializė atliekama skausmingai, čia tvyro spartietiška atmosfera. Nė cypt dejonių, o pasakyta išties kažkas. 
Pirmiausia, skaičius trys gali apimti ką tik pajėgi įsivaizduoti. Taip veikia magija.
Antra, kreipimasis į dangų yra pavyzdinė retorika, kuri gali būti panaudojama vystant bet kokią temą, kad ir antikvaišalinę ar kitą egzistencinę. Nusileidęs dangus tik iš pirmo žvilgsnio reiškia visokias (gamtines, galvines) sutemas. Juk nearti, bet priartėję dirvonai tuo pačiu rodo nosimi akėjamą žemę, neaprėpiamus tyrus, kuriuose spindi grumstai-žvaigždūnai, ir kuo toliau – tuo labiau. Intoksikacija, haliucinacija, naujas vertybių įsivertinimas? Viskas kartu, o tu atsidūręs blizgių netikrų monetų, visuomenę kažkodėl katalizuojančių vertybių nuošaly, vienas ir nuo visko pavargęs... Eilėdara paremta nuodėmingu žmogiškumu, per kurį išreiškiami bendrieji dėsniai.
 
Kai dangus–žemė tave apleidžia (nei ambrozijos ar buitinio gurkšnelio, nei analogiškų šviesulių), kitaip sakant, kai esi išgręžtas (daugiadienio vartojimo, apskritai likimo) ir pasimetęs arimuose, tada aplinkui sūkuriuojančio vėjo (tai stichija, kuri pradžioj buvo karti, dabar atsiduodama jos valiai, reiškia, jau gera, saldi) sparnais atplasnoja tikroji laisvė. Pavadinimas tai ir sako: kai nebėr ką prarasti, visi keliai atviri.
Tačiau aksioma, kad laisvė turi savo kainą. Remiantis dangaus virtimo žeme metodu (sąvokų ir vietų susikeitimas), gali būti ne gerai, o atvirkščiai. Bet tada galima kautynėms su lemtimi rinktis kurią nors Užgavėnių kaukę.
Matote, kaip pavyko išvingiuoti gaubiamąja struktūra. Tikras granatos žiedas (o gal net raketos žemė–oras skeveldra). Stiprybės Jums.

...toks su artėjančių 3 Karalių nuojauta...

Jau visai negerai:))