Čia, manau, gerai yra santraukoje: … ji visad buvo apsupta vyrų, todėl yra išsigandusi sutikti savo gyvenimo meilę per anksti, kol dar nėra pasiruošusi ir papuošusi savo sielos. Kenčia, ieško atsakymų, mintimis bendrauja su Angelu. Iš pozicijos, kad galbūt ir jis (o gal ir visas aplinkinis pasaulis) apimtas panašių kančių. Visiškai galimi ir netgi pagrįsti tokie klajojimai.
Ir kaipgi be to?
Juk, pavyzdžiui. F. Sagan savo bestselerį „Sveikas, liūdesy!“ parašė būdama 19-os. Tie visi jausmų niuansai  nesugalvojami.  Kaip vargu ar tuometinė autorė būtų parašiusi „Angelą sargą“ apie keturiasdešimtmetę, ką padarė vėliau. Taigi pagrindas –  ne išgalvojimai, o tai, ką tikrai jauti.
 
Metaforas galima išvesti iš visko, bet laimėtų nuoširdumas.
Rašant kūrinį, ieškant formos, išraiškos, turi būti labai apgalvotas kiekvienas žodis.  
Euridikė – įdomu, bet ar nėra dėl gražumo?
 
Meilė, santykiai gali tapti ir viso kūrybinio kelio pagrindine tema. Bet ji reikalauja išties didelio meistriškumo.
Sėkmės, tobulėjama rašant ir gryninant.
 
Pataisiau skyrybos ir rinkimo klaidas. Jų nemažai.
Užupių Angelas > gal Užupio? Ar koks stilizuotas, išgalvotas?
Prašau padėkite > prašau padėti
Gyliai > gylis, bet giliai
Užgesta > užgęsta

Yra klaidų, bet jau tik ne man apie jas šnekėti. :)
Ar galima "ritmu plekšnoti"?

Gražiai apie Euridikę.
Ar vario lemtis, tai oksidacija?
O dabar apie besimasturbuojantį angelą. Žinoma, kiekvieno angelas gali būti skirtingas, o ir turėtų toks būti, žmonės juk skirtingi. Nepaisant to, kažkodėl kvailai priimta manyti, kad angelai neturi lyties. Keista įsivaizduoti tokį angelą masturnuojantis. Bet aš čia turbūt suklydau, masturbuojasi visai net ne angelas. Pasimečiau.

Šalikas gerai pavaizduotas kaip brandinimo kokonas.

Teisingai, kas ten žino, kodėl vieni klavišai skamba, o kiti užsikerta ir tik dunksi.