Taip daug kas ir temsta, ir aiškėja. Man atsivėrė turbūt tikrasis matymas.
Pradžioj kilo klausimėlis: euras cirkuliuoja ne vienoje šalyje, bet kodėl jam, tam eurui (laukiamam, nelaukiamam, bet neišvengiamam pokyčiui) apmąstyti pasirinkta Italija? Kas nusvėrė – Berluskonis kaipo amžinai jaunas pusdievis ar žydro itališko dangaus ilgesys? Gal ir neatsakingai dėl savo apolitiškumo ir pasenusių žinių šį simbolį norisi nustumti į kažkelintą planą, bet žemės purve (kapitalas, nešvarūs reikalai, mafija) kur kas ryškiau šviečia ne porcelianiniai ekspremjero dantys, o tas dangus. Tai dvasios platumos, aukštumos, tyra ir miela siekiamybė be debesėlio.
Euro samprata plati, nes leidžia ne tik įdomiau kalbėti apie perkantį ir parduodantį pasaulį, bet ir apie grėsmę:  euras – tai niveliacija. Intarpas apie orą labai geras – galima be galo kalbėti, bet ką čia ir bekalbėti.
 
Žydrynė kažkur toli, o pusiau skusto, pusiau lupto (neįvesto – poetizmas mano, P.)  euro zonoje kol kas dusina užsivožęs tamsaus vietinio dangaus gaubtas. Tačiau be panikos. Kaip jonvabalis sužiba... ne, ne šlykštus euras ir ne blizgus naujas centas, o tai, ką svajojama įsidėti į saują, kad aplink ir viduj nušvistų. Ar tatai stebuklas, galima spėlioti. Nes ir kaimynas spėliotinas, jis nėra (gal ir yra, bet nebūtinai) paprastas Vincentas. Tam tikras suvokimas ir pasikaustymas, netgi ekstrasensorinis nusiteikimas išryškina vieną tapytoją su visais darbais. Bet ši intelektinė atovarta ne vienintelė ir nėra privaloma, galima kabintis į bendražmogišką kaimyniškumo ir skolų, t. y. doros akcentą. Deja, sutemos tirštos, tad belieka nušvisti kokiu nors kitu būdu. Paprasčiausias – eiti miegoti (arba tiesiogiai susilieti su siena, nes ir ji, ir nuosava kakta pastuksenus skamba vienodai). O susiliejimas su naktimi (kaip gamta) nežymia, bet todėl subtilia poetine kilpute grąžina į pradžią, ne taip jau tiesiai į žydrynę, bet  į šviesą. Galimo suvokimo Būties.
Eilėraštyje jaučiamas bangavimas ir netgi kratymas, nes aukštesnis ir žemesnis lygiai kaitaliojami: tai beveik siekiamas dangus, tai jau girdisi žemiškas čiaumojimas ir spjūvis (lekiantis gumos tumulas kuria būseną velniop). Kontrastu atveriamas nusivylimas.
 
Net jau neminiu įsisenėjusio ir sustabarėjusio polinkio eisiu į virtuvę klausytis / angelų metinę ataskaitą > klausytis metinės ataskaitos. Nuteikiantis galbūt net Kalėdoms gražus išsireiškimas nepadeda. Nes kiek jau kartų tikėta, kiek jau klupinėta, o vis tiek.
Pavadinimo šiandien irgi neliesiu. Kam, jei viską galima išreikšti kitaip. Pasislėpęs nuo pašalinės akies apie viską su savim pasikalbi tyliai, kartais paklausai namuose gyvenančių savo angelų (šeimos narių) maldelės, viską užgniauži ir viskas sprendžiasi be tavęs.
Tenka paprasčiausiai gyventi.

Angelų metinės ataskaitos kartojasi. Daugiau ar mažiau tas pats angelas kalba apie tą patį, bet parenka kitus žodžius. Kita vertus kiek teko skaityti vieno arkangelo su meškos kailiniais metinę ataskaitą, jis ypač nėrėsi iš kailio tikindamas, kad jo valdomas Rojaus gabalas tikrai negali virsti pragaru. Kitu atveju, tai laukia ir kitų angelų... :((( Neduok, Dieve...