O štai kaip įdomiai pasukta laisvės ir tikėjimo tema – per žilaūsį baikerį.
Jis liūdi, o tai jau izoliacija. Socialinė ir dvasinė praraja, kurią galima skaidyti į būtąjį laiką, kai alus buvo tikras, ir į dabartį, kur viskas sintetiška.
Vyrai nuo ryto aludėje, nuvorišas reprezentuoja naujoviškai laisvus laikus su turginiais prioritetais. Ir alus išsigimęs, ir naktys lekia nebe operoje. Nutriušę viskas, netikra. Bet ne nostalgija skatina seną kelmą šlaistytis po gyvenimą, vaikštinėti senais takais kažko ieškant, o užgrūdintas charakteris, patikrinti ėjimai ir tikėjimas, kad reikia pačiam susikurti savo orbitą. Alaus neprašo – išdidus, nors skaičiuoja tik centus.
Senoji duonutė, lydėjusi ir praeities keliuose bei aludėse, ir apskritai simbolizuojanti esminį peną, scenos pabaigoje pakeičiama greitojo kepimo kleckais (nepainiojant vaikystės spurgų, šie yra duoklė dabarčiai), bet tokios smulkmenos nesureikšminamos, jei veda pirmyn vienintelis kelias – baikeris jau sėda ant žirgo. Tegul tik pina kasą, bet jau jau...
Nors Provincialus rodo visokį (geografinį, ne geografinį) atitolimą, netgi atskirtį, o kūrinys dėlto mąsliai liūdnas, vis dėlto jame labai aiški nemirštanti vertybė – ištikimybė idealams. Pigiausiu alum girdyk ar surogatais kimšk – tikrosios traukos neįveiksi.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-12-15 00:24:52
O štai kaip įdomiai pasukta laisvės ir tikėjimo tema – per žilaūsį baikerį.
Jis liūdi, o tai jau izoliacija. Socialinė ir dvasinė praraja, kurią galima skaidyti į būtąjį laiką, kai alus buvo tikras, ir į dabartį, kur viskas sintetiška.
Vyrai nuo ryto aludėje, nuvorišas reprezentuoja naujoviškai laisvus laikus su turginiais prioritetais. Ir alus išsigimęs, ir naktys lekia nebe operoje. Nutriušę viskas, netikra. Bet ne nostalgija skatina seną kelmą šlaistytis po gyvenimą, vaikštinėti senais takais kažko ieškant, o užgrūdintas charakteris, patikrinti ėjimai ir tikėjimas, kad reikia pačiam susikurti savo orbitą. Alaus neprašo – išdidus, nors skaičiuoja tik centus.
Senoji duonutė, lydėjusi ir praeities keliuose bei aludėse, ir apskritai simbolizuojanti esminį peną, scenos pabaigoje pakeičiama greitojo kepimo kleckais (nepainiojant vaikystės spurgų, šie yra duoklė dabarčiai), bet tokios smulkmenos nesureikšminamos, jei veda pirmyn vienintelis kelias – baikeris jau sėda ant žirgo. Tegul tik pina kasą, bet jau jau...
Nors Provincialus rodo visokį (geografinį, ne geografinį) atitolimą, netgi atskirtį, o kūrinys dėlto mąsliai liūdnas, vis dėlto jame labai aiški nemirštanti vertybė – ištikimybė idealams. Pigiausiu alum girdyk ar surogatais kimšk – tikrosios traukos neįveiksi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-14 23:44:08
Į kasą plaukus riša gerb. „Nemuno“ redaktorius V. Rudžianskas. Bet jis ne baikeris. Apie spurgas nežinau... :(