A, pyragas, duona su pabarstukais… Eilutės turiningos, pavergiančios savotiškai atskleistu gamtos ir gyvenimo grožiu, bet staiga – ragas. Kas barbena, dar neidentifikuoju – visai gali būti ir nekviesta viešnia. Kokių tik skraisčių nemeta meninės (dažnai ir netyčinės) užuominos, bet, pvz., jausmų pozicijose neturiu ką daug pasakyti, todėl šį niuansą įtraukiu į bendrą giltinės veiklą (viskas, atėjau).
Ne taip baisu, kaip tradiciškai gali pasirodyti. Mat antrame posmelyje prieš smeigiant ir galabijant aidu atsiliepusi širdis yra apmarinta delikačiu reveransu. Kartojamas paskutinis turbūt reiškia, kad jau paskutinioji, bet pyragas tam ir patiekiamas, kad galima būtų paragauti visko. Tad nori nenori, tenka jį priimti, t. y. paklusti rankai.
Jei čia priklydo ne (žiemos) giltinė, o drebanti avelė, bakstelėta šaltų žirklių, ji išgyvens, dar ir metai ateina Avies.
Graži gamtos, žmogaus, laiko sąjunga. (Žiū)rėk, ir spurdėjimas rodo gyvybę, todėl koda (baigiamoji dalis) – palinkėjimas bėgti į kažkur su žibančia žvaigžde ir ašara, yra tarsi nesibaigiančio laiko velnio rato įsukimas.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-11 16:55:17
net šalta pasidarė, pajutau žiemą
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-12-11 15:58:43
A, pyragas, duona su pabarstukais… Eilutės turiningos, pavergiančios savotiškai atskleistu gamtos ir gyvenimo grožiu, bet staiga – ragas. Kas barbena, dar neidentifikuoju – visai gali būti ir nekviesta viešnia. Kokių tik skraisčių nemeta meninės (dažnai ir netyčinės) užuominos, bet, pvz., jausmų pozicijose neturiu ką daug pasakyti, todėl šį niuansą įtraukiu į bendrą giltinės veiklą (viskas, atėjau).
Ne taip baisu, kaip tradiciškai gali pasirodyti. Mat antrame posmelyje prieš smeigiant ir galabijant aidu atsiliepusi širdis yra apmarinta delikačiu reveransu. Kartojamas paskutinis turbūt reiškia, kad jau paskutinioji, bet pyragas tam ir patiekiamas, kad galima būtų paragauti visko. Tad nori nenori, tenka jį priimti, t. y. paklusti rankai.
Jei čia priklydo ne (žiemos) giltinė, o drebanti avelė, bakstelėta šaltų žirklių, ji išgyvens, dar ir metai ateina Avies.
Graži gamtos, žmogaus, laiko sąjunga. (Žiū)rėk, ir spurdėjimas rodo gyvybę, todėl koda (baigiamoji dalis) – palinkėjimas bėgti į kažkur su žibančia žvaigžde ir ašara, yra tarsi nesibaigiančio laiko velnio rato įsukimas.