Jeigu kas nors kaip vilkai iš eglyno atbėga... žodžiu, užpuola neišvengiamai, reikia apmąstyti. Klausimas ką.
Turbūt kalčiausia beprasidedanti švenčių neurozė (o gal kartais ir kūrybiškas požiūris), kad aiškiausiai figūruoja tam tikri simboliai ir žodynas: ruošos maratonas (eglutė), nuokrypis į rytojų (kitąmet), pošventinis sindromas (triūsena ir būsena).
Kaip žinia, pasveikinti  gimusiojo įmanoma leistis į Betliejų ir apylinkes, bet šio eilėraščio stilistika daugiau kreipia į užstalėje susiformavusius siekius, nors irgi ne vien – ritualą galima suprasti ir apskritai kaip pradžią. Juk ir plastmasės laikais būna tokių stebuklų.
Nuo šventų vietų atsitraukti ir nieko neparodijuoti leidžia kad ir senio išsilavinimas (moka siųsti esemesus), o ir koreliuoja jisai su asmeniu, kuris žino tokių išsireiškimų kaip dialektika. Taigi laikai naujieji, o tokios modernios kalėdos – kaip periodiškai pasikartojančio atsinaujinimo taškas. Saulėgrįža aplink, dienos ilgyn, užtat gyvenimas trumpyn (su galių transformacijomis).
Apkalbamasis senis, kurio įprastas šventinis vaidmuo visiems žinomas, eilėraštyje egzistuoja kaip tipas, o dar labiau – kaip abstrakcija, įsivaizduojamo pagalbininko vizija. Gal ir pats esi jis, klausiantis ir sau atsakantis.
 
Bet man svarbiau ne atviras ar po prasmėmis užkapstytas dialogas, o žydroji panorama (kuri čia įvardinta kaip rožinė, bet koks gi skirtumas). Ji – laikančioji kūrinio sija.
Tai nežemiškai nusiteikusio asmens pozicija, o jeigu ji ir nerodoma, tai vis tiek matau, kad taurės ir kiti brutaliausiai panaudoti indai, renginio baigties įrodymai, akuliorių niekaip nepaveikia. Akiniai – tai sparnai. Svajoti, klejoti! Tai savanoriškos nuostatos, o ir nuo savęs nepabėgsi, kiek bemėtytum pėdas.

Ir dėmesio, apie eilėraščio krūvį. Nelėkštas ir netelpa į lėkštę. Žadėti lengva, ypač susiklosčius palankioms aplinkybėms, bet juk aiškiai kabo savivokos klausimas – nepabėgantis nuo amžinųjų kalėdų akiniuotis, jaučiu, keistis nelinkęs, ir gražu tai kaip nežinau kas.
 
Santrauka: nebūtinai apie konkrečias šventes ir ne taip jau be minties. Linksma, be abejo.

..nu ir išdykusios tos kalėdos...

per kiek laiko parašėt? 

Jėzau, kaip lyriška :) Autoriaus aura vis dažniau persisunkia ŽŽ kvapo ir tampa... kol kas dar tik rožine. Bet, kaip pats rašo, tai tik laiko klausimas kada ji pažaliuos.