Kiekviena pastraipa kaip gyvenimo upės pavasario polaidžio metu nešama atitrūkusi lytis - papilkusi nuo tirpsmo, apsunkusi pati nuo savęs, bet plaukianti ir nešanti, plaukianti ir nešanti...
Nepakartojamuose gyvenimuose amžinai kažkas kartojasi.
Pavyzdžiui, kad ir toji trajektorija su savęs teisinimais, geros kompanijos, kur niekas nepriekaištauja, savigailos ašaros. Paskui įsivaizduojamas prisikėlimas, dar tie jaunatviškos „meilės“ padariniai ir galiausiai chrestomatinis „dėl vaikų“.
Man rodos, klasika.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-12-08 16:14:40
Skęsti nevilties upėje... ir griebtis šiaudo...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-12-07 07:03:01
Kiekviena pastraipa kaip gyvenimo upės pavasario polaidžio metu nešama atitrūkusi lytis - papilkusi nuo tirpsmo, apsunkusi pati nuo savęs, bet plaukianti ir nešanti, plaukianti ir nešanti...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-12-07 01:52:55
Nepakartojamuose gyvenimuose amžinai kažkas kartojasi.
Pavyzdžiui, kad ir toji trajektorija su savęs teisinimais, geros kompanijos, kur niekas nepriekaištauja, savigailos ašaros. Paskui įsivaizduojamas prisikėlimas, dar tie jaunatviškos „meilės“ padariniai ir galiausiai chrestomatinis „dėl vaikų“.
Man rodos, klasika.