Nežinau, ką galėčiau pridurti prie kitų komentarų. Gal tik kad labai taiklus paskutinis sakinys: Kad bent ne Juzė...
Tokie juzės smogia skaudžiausiai. Jau anksčiau minėjau, kad psichologizmo visiškai nereikia išgalvoti, kai turi ką pasakyti apie gyvenimą.
Laimingi dar turintys motinas, laimingi bent turintys atmintį.
Graudus tas įvardijimas – „atlikusiems“ žmonėms – vienišiems senukams... Ir namas, kaip ir žmogus, gyvas tik tol, kol reikalingas...
Gražiai pavadinti klevai, kurių niekas nesodino, tik leido augti savaiminukams.
Kaip visada, labai įtraukiantis pasakojimas. Pradedant visuotinės šviesos srautu apie motinos dieną, čia pat atgyja vaizdai, skatina sąsajas... ir tiek daug papasakojama su išminties krisleliais, palaipsniui tiesiog įsiskverbi į tą tamsiąją kasdienybę, kurioje ir tie randuotieji visaip pasirodo... Sugraudino Polio būsena, įtikinamai ir svaru, kai jo savųjų atminimas išniekintas, tarsi kas būtų įmoklinęs į šventovę purvinais batais ir jam labai skauda.
Labai sklandu, turtinga kalba, išbaigta.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-23 20:08:27
Nežinau, ką galėčiau pridurti prie kitų komentarų. Gal tik kad labai taiklus paskutinis sakinys: Kad bent ne Juzė...
Tokie juzės smogia skaudžiausiai. Jau anksčiau minėjau, kad psichologizmo visiškai nereikia išgalvoti, kai turi ką pasakyti apie gyvenimą.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-11-23 19:12:52
gyvenimiška ir labai jautru...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-11-23 17:15:46
Norisi tęsinio.....
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-11-23 14:21:18
Laimingi dar turintys motinas, laimingi bent turintys atmintį.
Graudus tas įvardijimas – „atlikusiems“ žmonėms – vienišiems senukams... Ir namas, kaip ir žmogus, gyvas tik tol, kol reikalingas...
Gražiai pavadinti klevai, kurių niekas nesodino, tik leido augti savaiminukams.
Kaip visada, labai įtraukiantis pasakojimas. Pradedant visuotinės šviesos srautu apie motinos dieną, čia pat atgyja vaizdai, skatina sąsajas... ir tiek daug papasakojama su išminties krisleliais, palaipsniui tiesiog įsiskverbi į tą tamsiąją kasdienybę, kurioje ir tie randuotieji visaip pasirodo... Sugraudino Polio būsena, įtikinamai ir svaru, kai jo savųjų atminimas išniekintas, tarsi kas būtų įmoklinęs į šventovę purvinais batais ir jam labai skauda.
Labai sklandu, turtinga kalba, išbaigta.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-11-23 10:54:42
Gyvenimas per Jus atsruvo iki alkanųjų. Dėkui. Skaitysiu ir mąstysiu...