Pilnai, daugiaprasmiai ir mąsliai užkabinta. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, geras ironijos užtaisas komunistinės imitacinės valdžios likučiams. Juk tose šalyse - Laikas nuo gyvenimo vis tiek atsilieka –
jis dar turi neišbirusią smiltį.
Na ir išgąsdino (atsiprašau, nukopijavau ne į tą langelį, čia ne Jums) Vilkas, ir dar sužalotas. Reiškia, laukia didelė bėda.
Ar tik nebus jinai jau pirmame posmelyje bežlungąs eilėraštis – neatimsi iš vilko paskutinę viltį > neatimsi paskutinės vilties. Tokią sandarą jau aptarėme anksčiau. Bet kita vertus, į visokius eksperimentus žvelgiu lojaliai.
Natūralu, kad autoriai turi mėgstamas temas, priemones, personažus. Senais laikais jau esate rašęs apie Lakūną, kuris primėtė knygų, tai čia turbūt temos atmaina.
Įdėmiai perskaičiau ir pasitvirtino pirminė nuojauta – vilkas buvo ne šiaip sau. Simbolinis vilkas gali klaidinti, būna ir linksmų, bet šis yra kenčiantis. Eilės apie nelaimę (nesėkmes) ir skausmą.
Aišku, kad ir Egziuperi, ir tasai jo herojus tik tarp kitko, kad susietų su saviraiška. Po vandeningo peizažo lūžęs rašiklis virsta į karo ragą... Kas nežino, kad po piko būna pikiravimas, o paskui staugimas? Bet apie tai vedžiojama dailiu sveiku pieštuku, t. y. poetinėmis priemonėmis. Princas užaugo ir tapo tironas rodo, kad kažkas pasikeitė į kitą pusę. Lygiai kaip ir rašytojų bei lakūnų (priešingybių) sugretinimas (3 posmelis). Laikas nuo gyvenimo vis tiek atsilieka – / jis dar turi neišbirusią smiltį. > kužda apie smėlio laikrodį. Ir vėl turime persikeitimą. Viskas amžinai iš pradžių. Vilkelis išsilaižo.
Porą kartų pastebėtos smiltys bei pradžioje ir pabaigoje lai būna tai, kas ir lieka palieka laisvę matyti ir fatalizmą.
Pastaruoju metu mokausi savo apsakymus trumpinti, artėju prie taupesnės raiškos, todėl užteks.
Autoriaus produktyvumas maloniai stebina. Tikra tiesa, kad negali žinoti, kada apims įkvėpimas. Puiku, džiugina tokie faktai.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2014-11-28 07:44:47
Pilnai, daugiaprasmiai ir mąsliai užkabinta. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, geras ironijos užtaisas komunistinės imitacinės valdžios likučiams. Juk tose šalyse - Laikas nuo gyvenimo vis tiek atsilieka –
jis dar turi neišbirusią smiltį.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-11-16 11:15:42
Su giluminiais užgriebiais. Paskaitau Jūsų kūrybą dėl savito kalbėjimo, savito požiūrio kampo, lengvos ironijos. Šaunu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-16 00:56:59
Na, jei taip supratau, tai autoriui gali tekti emigruoti po tam tikrų įvykių (tfu, tfu, tfu) iš buvusios Lietuvos.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-16 00:27:04
Na ir išgąsdino (atsiprašau, nukopijavau ne į tą langelį, čia ne Jums) Vilkas, ir dar sužalotas. Reiškia, laukia didelė bėda.
Ar tik nebus jinai jau pirmame posmelyje bežlungąs eilėraštis – neatimsi iš vilko paskutinę viltį > neatimsi paskutinės vilties. Tokią sandarą jau aptarėme anksčiau. Bet kita vertus, į visokius eksperimentus žvelgiu lojaliai.
Natūralu, kad autoriai turi mėgstamas temas, priemones, personažus. Senais laikais jau esate rašęs apie Lakūną, kuris primėtė knygų, tai čia turbūt temos atmaina.
Įdėmiai perskaičiau ir pasitvirtino pirminė nuojauta – vilkas buvo ne šiaip sau. Simbolinis vilkas gali klaidinti, būna ir linksmų, bet šis yra kenčiantis. Eilės apie nelaimę (nesėkmes) ir skausmą.
Aišku, kad ir Egziuperi, ir tasai jo herojus tik tarp kitko, kad susietų su saviraiška. Po vandeningo peizažo lūžęs rašiklis virsta į karo ragą... Kas nežino, kad po piko būna pikiravimas, o paskui staugimas? Bet apie tai vedžiojama dailiu sveiku pieštuku, t. y. poetinėmis priemonėmis.
Princas užaugo ir tapo tironas rodo, kad kažkas pasikeitė į kitą pusę. Lygiai kaip ir rašytojų bei lakūnų (priešingybių) sugretinimas (3 posmelis).
Laikas nuo gyvenimo vis tiek atsilieka – / jis dar turi neišbirusią smiltį. > kužda apie smėlio laikrodį. Ir vėl turime persikeitimą. Viskas amžinai iš pradžių. Vilkelis išsilaižo.
Porą kartų pastebėtos smiltys bei pradžioje ir pabaigoje lai būna tai, kas ir lieka palieka laisvę matyti ir fatalizmą.
Pastaruoju metu mokausi savo apsakymus trumpinti, artėju prie taupesnės raiškos, todėl užteks.
Autoriaus produktyvumas maloniai stebina. Tikra tiesa, kad negali žinoti, kada apims įkvėpimas. Puiku, džiugina tokie faktai.