Man sunku komentuoti jau vien todėl, kad prieš akis turiu knygelę (novelių ir etiudų rinktinė „Apvalyk mane isopu“). Ten geriau pasakyta ir apie stilių, ir apie turinį (žmogaus virsmus, būvių kaitą, išsigryninimą).
„Knygoje stebina vingrios autoriaus minties paradoksai, turtinga metaforų ir epitetų kalba, o netikėti siužetai traukia ir vaizdingu, neretai poetišku pasakojimu.“ Turit pats knygą, ką aš čia nurašinėju.

Tad pasisakymas iš žolinės pozicijos, labai paprastai.
Yra dalis tiesos, kad kiekvienam rašytojui savas skaitytojas. Bet ar reikia būti tikslinės grupės nariu, kad stabtelėtum iš tikrųjų bent tą vieną kartą... Kad ir, pavyzdžiui, prie šioje svetainėje ne taip seniai skelbto Devyniasdešimt devyneri. Kai išvydau pirmąsyk, labai nuliūdino komentarai. Nejaugi tikrai perskaitoma tik tiek? Daviau keliems su literatūra nesusijusiems žmonėms, ir, žinokit, buvo netgi nelauktų emocinių protrūkių su nosinaitėmis ir pasikūkčiojimais. Nes labai gražus perversmas, susitinkant tiems bedančiukams. Už širdies stveria. Parašyta iš ten.
Nesu (tikiuosi) aš koks davatkinas, aikčiojantis iš susižavėjimo ir nesuprantantis komiškosios pusės. Bet kad ne vien ji, neabejoju.
 
Na, konkrečiai apie šią novelę. Aiškinamųjų rašinėlių vargu ar reikia, taigi trumpai drūtai.
Vardas lietuvių k. mokytojai kaip tik (tai apibendrintas bruožas, kaip antai kitokioje terpėje sužibėjusio Iksenio Y ir kitų).
Nužudžiau savyje mokyklą – skamba drastiškai, ryžtingai, bet žudikas nepavojingas... Jis tiesiog išėjo! „Aš“ su tariamomis smegenimis išlaisvėja ant stogo. Ir pažįsta Mokytoją... Taip baigiasi mokylinė fizika ir pati konkreti (bet nebūtinai) mokykla.
Tas viršžeminis lygmuo, susidarantis vaizdingų išsireiškimų ir, turbūt svarbiausia, autoriaus požiūrio dėka, truputį laikosi ir ant nesunkiai atpažįstamų faktų-savybių: kompetentingų specialistų vislumo, Donelaitienės monumentalumo (yra toks bruožas: Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų.... Juo pradedama, jis apvainikuoja, nes organizmas apima smegenis bei širdį taipogi). Šioji realybė man yra kaip išėjimas iš plokštumų. Susitapatinu su trokštančiu erdvės.
 
Skaitydamas lauki: kas bus? Tuo noriu pasakyti, kad novelei nebūtina baisi nervinė įtampa, ji gali būti ir tokia, netgi etiudiška-tapybiška, ir baigtis tuo, kad nesibaigia – kaip nori, taip galvok.
Paskutinis sakinys – autorinis prierašas, neaptarinėsiu, nes ne mano reikalas. Nors ir be to sakinio novelės mintis būtų aiški.
 
Galėčiau kartais diskutuoti dėl vaizdingumo (stiliaus puošmenos, nors jos ir taiklios), bet tuos reikalus autorius paprastai derina su redaktorium leidykloje. Mane kaip skaitytoją traukia (labai tiktų populiarusis žodis „savitai“) imamos bendražmogiškos temos: įvairūs kasdienybės atspalviai, asmenybės priešinimasis drungnam egzistavimui, sistemos bejėgiškumas, ir dar tai, kad net pačiuptam absurdo, nelabai jau ir skiriasi, veikėjas būtumei ar skaitytojas, spingsi koks nors žiburiukas.