Šiandien – tai viskas, kas vyksta gyvenime. Skanauji ir augini abrikosą.
Jis malonus akiai, rankai ir kitoms vartojimo reikmėms. Minkštimo nepaneigsi, tai žmogaus geidžiama ir pasiimama dalis. Bet saldžiame jausmų ir pojūčių vandenyne yra kriauklytė – viską nuvalgius (ar po natūralaus paviršinio nunykimo) likusi esmė.
Ta kriauklytė – neardoma. Viduje yra ir cianido, tad kas bandys veržtis, pats nukentės. Žmogui leista pažinti sandarą, bet yra įspėjimas, kur ne jo valdos. Tai amžinoji gyvybės tvirtovė. Ne vien tiesiogine gyvybės prasme, bet ir suvokiant tęstinumą apskritai, ieškant tikrosios vertės, to, kas saugoma nematerialaus nesuskaldomo kauliuko viduje.
(Apie buveinę kiek persukau dainos žodžius винoградную косточку в тëплую землю зарою. Sėklelėj viskas, ką galima duoti).
Dar galėčiau palyginti su dangiškaisiais ir žemės migdolais, kurių branduoliai irgi turi to mirtino ir apsaugančio nuodo (saiko ir dėkingumo Tvėrėjui idėja). Bet migdolas visgi ne abrikosas, kalbinės asociacijos tik pratęstų veržimąsi į kauliuką ir toliau skaidytų poetinę visumą. Todėl tik apžiūrėjau, nedaužiau, nes jaučiu, kas viduj.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-11-13 08:20:58
Puikiai išreikšta būties esmė
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-13 00:21:48
Šiandien – tai viskas, kas vyksta gyvenime. Skanauji ir augini abrikosą.
Jis malonus akiai, rankai ir kitoms vartojimo reikmėms. Minkštimo nepaneigsi, tai žmogaus geidžiama ir pasiimama dalis. Bet saldžiame jausmų ir pojūčių vandenyne yra kriauklytė – viską nuvalgius (ar po natūralaus paviršinio nunykimo) likusi esmė.
Ta kriauklytė – neardoma. Viduje yra ir cianido, tad kas bandys veržtis, pats nukentės. Žmogui leista pažinti sandarą, bet yra įspėjimas, kur ne jo valdos. Tai amžinoji gyvybės tvirtovė. Ne vien tiesiogine gyvybės prasme, bet ir suvokiant tęstinumą apskritai, ieškant tikrosios vertės, to, kas saugoma nematerialaus nesuskaldomo kauliuko viduje.
(Apie buveinę kiek persukau dainos žodžius винoградную косточку в тëплую землю зарою. Sėklelėj viskas, ką galima duoti).
Dar galėčiau palyginti su dangiškaisiais ir žemės migdolais, kurių branduoliai irgi turi to mirtino ir apsaugančio nuodo (saiko ir dėkingumo Tvėrėjui idėja). Bet migdolas visgi ne abrikosas, kalbinės asociacijos tik pratęstų veržimąsi į kauliuką ir toliau skaidytų poetinę visumą. Todėl tik apžiūrėjau, nedaužiau, nes jaučiu, kas viduj.