Pagaliau aš nebe vienišius! Perskaičiau, linkiu tolesnės sėkmės.

Senokai perskaičiau, bet susitrukdė pakomentuot. Išradingai paporinot, pajuokinot, paprotinot. Jei pati nebūčiau to Sizifo akmens regėjusi, gal ir pamanyčiau - išmislas. Bet jau taip sumaniai, iš visų pusių -vartėt, liežuvį smailinot... buvo kilus mintis tęsinį dar iš kitos pusės parašyt... bet, idėjos su paukščiais kažkur išlakiojo... Negalima nieko atidėliot, nei susitikimų, nei rašymų...

Delfis mano, kaip ir daugumos, buvo rytinė  naujienų kava > aš tai neatsimenu, kada skaičiau ten, gal prieš kelerius metus, o be reikalo, – kūrinys įtikino, kad verta kasdien.
Laikraštienos gamyba perteikta gerai. Atspindėtas ir tikrų korespondentų lygis (visagalis internetas jiems paaiškino, kas buvo Sizifas > tai juk elementarios mokyklinės žinios…). Bet ne korespondentai formuoja leidinio veidą, todėl redaktorius nusišneka (nurodau tą įtemptą humoreskos vietą ir paminu galimą meninę išmonę, nes siekiu išreikšti gailestį plunksnos bendražygiams).
Kaip humoreskai nebūtinas sakinys Tačiau juk gyvenimas, vaizduojamas mūsų žiniasklaidos, jau ir taip lyg nusikaltimų suvestinė, jame tiek mažai pozityvo.
Kūrinys gyvas, nes sukelia ir bendro pobūdžio minčių. Jos apie pasiūlą ir paklausą, kvailumą bei kita.
Kaip riedulys jis išjudino ne tik socialinio pobūdžio juoką, bet dar ir seniai gniaužtą mintį, kad panašiu principu gyvuoja visa didžioji internetinė intelektinė tautosaka – vienas mintelę, kitas vaizdinėlį, o trečias žiū iš to ir kūrinėlį…

Šauniai gi :)

Žmogaus vaizduotė neišsenkanti, be jos negalima žengti nė žinsnio — gyvenimas atrodytų nepakeliamai pilkas ir niūrus. O kad taip dar tą nuotrauką su Sizifo akmens ridentojomis įkėlus...

Super. Na ir išplėtojai! Pakikenau iki soties...Reikės dažniau žž kompanijas organizuoti mūsų miestelyje - bus Tau katalizatorius kūrybai vystyti. Šaunuolė...