Kartais sudievinam mylimąjį, kaip stabą,,iš rūko" iš godų nulipintą ir meldžiamės lyg savęs, lyg neregiamo gedėdami... iš to išplaukia gražių eilių upės... gal ir gerai , kad taip širdys išdainuoja.
Paskutinės dvi eilutės man jau pasirodė nebūtinos, nes be jų įspūdis būtų stipresnis. O pats tekstas – nesumeluotas, tikras. Lėlių namai vis dar statomi...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-21 18:47:03
Puikus darbas
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-21 15:01:24
Kartais sudievinam mylimąjį, kaip stabą,,iš rūko" iš godų nulipintą ir meldžiamės lyg savęs, lyg neregiamo gedėdami... iš to išplaukia gražių eilių upės... gal ir gerai , kad taip širdys išdainuoja.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-06-20 15:18:32
Tau belieka spėliot –
Ar paleidau tave, ar ištrūkai?
Tarsi neįžeista, tarsi įgelta... gerai pasakyta. Iškalbingas, tikras.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-06-20 09:17:40
Tiesiog žaviuosi Jūsų kalbėjimo turtingumu
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-06-20 08:11:52
Paskutinės dvi eilutės man jau pasirodė nebūtinos, nes be jų įspūdis būtų stipresnis. O pats tekstas – nesumeluotas, tikras. Lėlių namai vis dar statomi...