Įdomu skaityti, gražiai, jautriai atgaivinta atmintis. Verčia pamąstyti apie vidines būsenas, būtį vienišo žmogaus, tik iš šalies atrodančio paprasto žmogaus, bet iš tiesų nepaprasto…
Įstrigo ši pastraipa:
„Pasijuntu, tarsi gavusi nuodėmių išrišimą. Įtariu, kad ji manęs bijo, nes kartą naktį, budint prie sunkaus ligonio, kai labai lėtai slenka laikas ir akistata su netoliese šmėžuojančia mirtimi daro žmones neįprastai atvirus, panaikina rangus, tarsi apnuogina sielas ir nelieka kažkieno sugalvotų užtvarų“…
Labai įtaigiai rašote. Ačiū.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2014-05-16 11:26:23
Gerai, kad rašot apie gerumą. Jo niekad nebūna per daug.Ačiū.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-05-15 20:17:26
Galima matyti ir kaip grožinį kūrinį.
Antosėlė šlepsi netoli R. Granausko moterų iš „Šventųjų gyvenimų“, kuriuos perskaičiau su malonumu.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-15 17:20:41
Kai tikra ir graudu iki ašarų, ką dar komentuoti?
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-05-15 08:28:58
Įdomu skaityti, gražiai, jautriai atgaivinta atmintis. Verčia pamąstyti apie vidines būsenas, būtį vienišo žmogaus, tik iš šalies atrodančio paprasto žmogaus, bet iš tiesų nepaprasto…
Įstrigo ši pastraipa:
„Pasijuntu, tarsi gavusi nuodėmių išrišimą. Įtariu, kad ji manęs bijo, nes kartą naktį, budint prie sunkaus ligonio, kai labai lėtai slenka laikas ir akistata su netoliese šmėžuojančia mirtimi daro žmones neįprastai atvirus, panaikina rangus, tarsi apnuogina sielas ir nelieka kažkieno sugalvotų užtvarų“…
Labai įtaigiai rašote. Ačiū.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-05-15 07:35:21
Nepaprastai graudus...bet tikras, įtaigus...vaizdingai atskleista paliginti trumpame tekste visa žmogaus ( slaugutės Antosėlės) egzistencija...Ačiū...