pirmas šiaip, tai yra:
"svarbu veidu į giedrumą."...
...vieni žiūri nuo kalno, kiti iš lygumos, treti iš duobės, a(r)ne?.. tada jiems niekas nebesvarbu, tik veidu į giedrumą ir ošimas beržų svarbu... kai iš duobės žvilgsnis,
kitaip nebūtų to "NIEKAS NESVARBU", o yra, juk tai pasakyta, dėmesio fiksacija ant "niekas nesvarbu..."
tai jau yra ir kas svarbu...
ketvirtasis haiku, tai apie ketvirtąjį haiku, ne koks...
na, yra toksai Leonas Bušma (rašytojas)
tai visiškai sutinku, su jo pamintijimais, kad:
žmogaus "gyvenimo prasmė - numirti žmogumi";
ir nors įrankis tas pats (jam, tai yra gyvenimui tęsti) ar medžioklio strėlės,
ar piemens lazda, kurie rodos tokie skirtingi, kaip skirtingos dvi veiklos, o vis tik tas pats, jis yra skirtas PRAMISTI (tiek piemens lazda tiek medžioklio strėlės - tas kuris ne naminis, tas yra laukinis, tačiau "neganomas medžiojamas");
"Griaustinis nebaisus
kai skelbia pavasarį", o "mirties bijo visi - ji nepaperkama", tad bijo jos visi... bijo, nors griaustinio ne, bet tik kai pavasarį jis skelbia... o žmogaus gyvenimo prasmė, nugyventi gyvenimą ir numirti - žmogumi, jau po visų veiksmų jame- ji aiški; mirtis nepaperkama ir neišvengiama, tik nugyvent gali žmogumi, arba ne...
nors pats tikriausias, vienintelis Dievas yra
Saulė - jis viską duodą, viską viską
ir nieko už tai neprašo.
ketvirtas haiku, su tuo visu pavasario (tai yra pirmuoju) griaustiniu tik spekuliacija iliustruojanti: "ak, koks aš žavus - blykstelėjus žaibui, aš sugebu pasakyti, jog tai dar ne visas mano gyvenimas..." a(r)ne?.. ;)
griaustinis griaudi, po žaibo švystelėjimo... o tas kuris griaudėdamas skelbia pavasarį, jis nei vienam nebaisus... tobulas - jei išliko žmogumi, bet tai aišku tik mirštant, iki mirties 1000 galimybių jį savyje prarasti, jis paslaptingas, o į kalno viršūnę nėra tiesaus kelio
prastas ketvirtas,
tas kuris iš visų čia esančių patiko, tai trečias - šitas, kuris "akmeniui krante" (taip, ievos visada pakrantėse žydi, jos ten dažniausiai auga) citata:
"ievos žiedlapiai vis krenta... tiek švelnumo pakrantės akmeniui"
o dėl pienių vyno, jis toksai lėkštas,
"nori linksmintis užaugink vynuogyną... " (a(r)ne?..) o jau pienių gerdamas, žiūrėk nenusigerk...
jo auginti nereikia, jis pats auga... pienių geriau šaknis ir žiedus, rink ir valgyk gerk, negadink vynu, tiek ten ir romantikos... (nors knyga vos ne kultinė, "pienių vynas" - graži, bet knyga tai visai kita kalba), o haiku šitas jūsų, man ne - lėkšta dirbtinos romantikos nuotaika - nežavi.)
Pritariu Ramunei, paskutiniai du - gilūs ir subtilūs, nors Jūs neabejotinai puikiai įvaldžiusi šią formą ir kiekvienu trieiliu paglostote sielą. Kaip daugiažodė pleputė žaviuosi tokiu gebėjimu.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-05-08 18:10:33
ievos žiedlapiai
vis krenta... tiek švelnumo
pakrantės akmeniui
Labai patiko ... Tiek švelnumo ir jausmo... :)
Kas kam, o man tai artima... :)))
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-05-06 00:03:54
pirmas šiaip, tai yra:
"svarbu veidu į giedrumą."...
...vieni žiūri nuo kalno, kiti iš lygumos, treti iš duobės, a(r)ne?.. tada jiems niekas nebesvarbu, tik veidu į giedrumą ir ošimas beržų svarbu... kai iš duobės žvilgsnis,
kitaip nebūtų to "NIEKAS NESVARBU", o yra, juk tai pasakyta, dėmesio fiksacija ant "niekas nesvarbu..."
tai jau yra ir kas svarbu...
ketvirtasis haiku, tai apie ketvirtąjį haiku, ne koks...
na, yra toksai Leonas Bušma (rašytojas)
tai visiškai sutinku, su jo pamintijimais, kad:
žmogaus "gyvenimo prasmė - numirti žmogumi";
ir nors įrankis tas pats (jam, tai yra gyvenimui tęsti) ar medžioklio strėlės,
ar piemens lazda, kurie rodos tokie skirtingi, kaip skirtingos dvi veiklos, o vis tik tas pats, jis yra skirtas PRAMISTI (tiek piemens lazda tiek medžioklio strėlės - tas kuris ne naminis, tas yra laukinis, tačiau "neganomas medžiojamas");
"Griaustinis nebaisus
kai skelbia pavasarį", o "mirties bijo visi - ji nepaperkama", tad bijo jos visi... bijo, nors griaustinio ne, bet tik kai pavasarį jis skelbia... o žmogaus gyvenimo prasmė, nugyventi gyvenimą ir numirti - žmogumi, jau po visų veiksmų jame- ji aiški; mirtis nepaperkama ir neišvengiama, tik nugyvent gali žmogumi, arba ne...
nors pats tikriausias, vienintelis Dievas yra
Saulė - jis viską duodą, viską viską
ir nieko už tai neprašo.
ketvirtas haiku, su tuo visu pavasario (tai yra pirmuoju) griaustiniu tik spekuliacija iliustruojanti: "ak, koks aš žavus - blykstelėjus žaibui, aš sugebu pasakyti, jog tai dar ne visas mano gyvenimas..." a(r)ne?.. ;)
griaustinis griaudi, po žaibo švystelėjimo... o tas kuris griaudėdamas skelbia pavasarį, jis nei vienam nebaisus... tobulas - jei išliko žmogumi, bet tai aišku tik mirštant, iki mirties 1000 galimybių jį savyje prarasti, jis paslaptingas, o į kalno viršūnę nėra tiesaus kelio
prastas ketvirtas,
tas kuris iš visų čia esančių patiko, tai trečias - šitas, kuris "akmeniui krante" (taip, ievos visada pakrantėse žydi, jos ten dažniausiai auga) citata:
"ievos žiedlapiai
vis krenta... tiek švelnumo
pakrantės akmeniui"
o dėl pienių vyno, jis toksai lėkštas,
"nori linksmintis užaugink vynuogyną... " (a(r)ne?..) o jau pienių gerdamas, žiūrėk nenusigerk...
jo auginti nereikia, jis pats auga... pienių geriau šaknis ir žiedus, rink ir valgyk gerk, negadink vynu, tiek ten ir romantikos... (nors knyga vos ne kultinė, "pienių vynas" - graži, bet knyga tai visai kita kalba), o haiku šitas jūsų, man ne - lėkšta dirbtinos romantikos nuotaika - nežavi.)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-05-05 19:43:37
Dvelkia ramybe ir tikrumu...romumo kupini vaizdai
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-05 19:09:45
Pritariu Ramunei, paskutiniai du - gilūs ir subtilūs, nors Jūs neabejotinai puikiai įvaldžiusi šią formą ir kiekvienu trieiliu paglostote sielą. Kaip daugiažodė pleputė žaviuosi tokiu gebėjimu.