Taip, tokių miestelių ne vienas. Rytų Lietuva išsiskiria nebent daugiatautiškumu. Tai aprašyta aiškiai, vaizdžiai ir tam požiūriui absoliučiai pritariu.
Kai kurias kitas mintis pasistengsiu išsakyti be emocijų, nors, be abejo, suprantu, kad kalbama apie žmonių likimus.
Publikacija –– bendrą padėtį iliustruojanti schema.
Nei eilutėse, net tarp jų baisaus komuniagos nematau, viskas išdėstyta daugmaž  realiai. Tik laipsniškas perėjimas vargu ar buvo įmanomas, tai daugiau utopinis pasvarstymas, kaip reikėjo daryti. T. y. pereiti neskausmingai.
Politinėse audrose vyko smarkūs ūkio pertvarkymai (sistemos griūtis buvo staigi). Pavyzdys – kad ir žlugusios Vilniaus didžiosios gamyklos, dirbusios karinei pramonei. Kur galima buvo įdarbinti tuos tūkstančius žmonių? Daug išvyko, daug įlindo į turgų ar prasigėrė.
Provincijoje padėtis kiek kitokia, bet principas panašus (kolūkių išdraskymą jau visi apkalbėjo).
 
Sistema su broku (atskira plati tema), bet kad visi tokie vargšai... Kurią sritį bepaimsi. Pasakysiu irgi schematiškai: labai daug žmonių tingi dirbti. Nes yra šalių, kur galima iš pašalpų gyventi kaip žmogui (?!).

Alkoholis – ne tik neišbrendamo sielvarto palydovas. Žiūrint kaip pažiūrėsi. Ir gimstamumo reikalai (pirmiausia biologiniai, kas buvo per amžius) labai įdomūs. Ar žygdarbis yra paleisti savo palikuonį? O tai bandoma pateikti kaip dovaną tautai, nekalbant apie partnerį. Kad nenukrypčiau į retoriką, reziumuoju: gal dosnus kurio nors reiškinio rėmimas – savotiškas visa tai inicijuojančių politikų kūrinys?
Viskas – pinigai. Visiems reikia pinigų.
Ekonomiką, politiką (kaip ir pedagogiką bei mediciną) išmano kiekvienas, todėl diskusijos gali būti be galo. Tik klausimas, kodėl liaudis šitiek metų išsirenka tokius vedlius. Kiek atsimenu, visada paaiškėdavo, kad išrinktieji nesirūpina paprastu žmogumi. Arba pasirūpinę pakyla toliau.
Atrodo, kad ir kažkas iš šalies tyliai graužia tą netobulą sistemą.
 
Ši publikacija patiko, nes kaip visada gausu kraštutinumų, kurie užkabina esmę.