Skaičiau ne vieną kartą, bet vis tiek liko neaiškumų. Tarkim, Alfa dalyje nelabai supratau, su kuo Džo (anksčiau „Laiške“ buvo eilinis Džo) kalbasi. Iš pradžių atrodo, kad su mergina, paskui – kad su kažkuo kitu (Dievu, savim?).
Šifruoti ne tik dialogai, bet daug kur ir autoriaus kalba. Nesupratau antrojo sakinio, žiemos pirštų beldimo (jei pirštai merginos, taisyti sakinį), saldaus kalakuto (gal kažkaip siejasi su anksčiau minėtu saldžiu vakaro oru ar nusaldinta Padėkos diena?). Pabaigoje tikriausiai taisytinas akrosticha.
Beta dalis aiškesnė, ryškėja išgyventos tiesos ir tai, kad šiluma niekur nedingo.
Paskutinė dalis, Omega, gerai viską apibendrina ir nežiūrint vieno truputį teorijas primenančio sakinio (Ieškantieji visada buvo pasmerkti vienatvei...), panašiausia į laišką Dievui.
Gal ne viską supratau, bet apskritai patiko bandymas per laiškus merginai išsakyti tiek daug apie gyvenimą.
Data rašoma arba su mažais brūkšneliais, arba paliekant tarpelius, bet kadangi gali būti cituojami seni laiškai, pateisinama ir su taškais.

prasmingi ir savitai įdomūs laiškai